- Aš toks blogas, toks blogas, – skundėsi mokinys Mokytojui.
- Tu ne blogas, bet tau reikia pasikeisti.
- Kaip čia taip? Jei aš ne blogas, kaip kad jūs sakote, tai kam gi man keistis? Aš ką, turiu tapti blogu?
- Ne, – nusišypsojo Mokytojas, – kam gi blogu. Geriau aš tau parodysiu.
Tada davė mokiniui dūdelę ir paprašė ja pagroti. Mokinys dūdele groti nemokėjo, tad pūsdamas į ją ir uždengdamas tai vieną tai kitą kiaurymę leido nemalonius garsus.
- Na matai, kokia muzika pas tave gaunasi, – pasakė mokytojas. – O jei tu pasimokytum keletą metų, tai tavo grojimas taptų visai kitoks. O kas gi pasikeistų? Juk grotumei vis tiek tasai pats tu, ir dūdelė ta pati, ir rankos tos pačios, ir oras, bet… Nors ir visa kas būtų lyg ir tas pat, bet pati muzika būtų kitokia, ji ramintų, gydytų ir įkvėptų sielą…
Taip ir gyvenime. Tavyje yra viskas ko reikia, ir tau tai atrodo bloga tik todėl, jog tu dar nemoki išgauti tų nuostabių melodijų iš savo širdies. Kai išmoksi įsiklausyti į pačias sielos gelmes, išsiugdysi gebėjimą girdėti savo sielos balsą, bei harmoningai valdyti mintis, jausmus ir valią, tada šie instrumentai tavo rankose jau nebe atrodys blogi ir nepaklusnūs. Visa kas sklis iš tavęs bus gražu ir tobula. Tada tu suprasi, kad ydos – tai paslėptos dorybės, kuriomis tu tiesiog dar neišmokai naudotis.
https://www.facebook.com/stipriseima/photos/a.1360408340656165.1073741827.998191943544475/1395881797108819/?type=3&theater
