Padėkoti Pridėti įstaigą/pedagogą/renginį
BioPapa banner

Kaip pomėgis tapo darbu. Sėkmės istorija (1)

Kaip pomėgis tapo darbu. Sėkmės istorija

Žmogui reikia tiek nedaug, kad jis jaustu pilnatvę. Reikia nedaug, kad kiekviena diena būtų kaip maža šventė. Reikia tiesiog atrasti patį save. Ir tai nėra sunku. Tereikia pomėgį paversti darbu. Arba darbas gali tapti pomėgiu. Svarbu nesustoti tobulėti, nepasiduoti suklupus, ir eiti link savo tikslo.

Ilgą laiką užsiėmiau savanorystę. Savanorystė tapo mano gyvenimo būdu, gyvenimo mokykla. Vieną dieną, aš supratau, kad savo didžiają dalį laisvo laiko skiriu bendravimui su žmonėmis, ieškau bendraminčių, geros valios žmonių, kurie norėtu prisidėti prie savanorystės ir ištiestu pagalbos ranką tiems, kuriems ji šiandien yra reikalinga. Pastebėjau, kad bendrauju su daug žmonių, kurių visai nepažystu, arba pažystu mažai. Mano savanoriška veikla nebuvo orentuotą į tam tikrą žmogaus amžių. Stengiausi padėti visiems, vaikams, vienišiems tėvams, senoliams, šeimoms kuriose yra nepriteklius, globos namams, gyvūnų organizacijom, visiems, kam buvo reikalinga mano pagalba.

Pastebėjau, kad pradėjus savanoriauti, mane supo žmonės, kuriems tapau reikalinga aš, mano teikiama pagalba: dvasinė, materialinė, kitiems reikėjo apkabinimo ir šiltų žodžių,  peties išsiverkti sunkią akimirką.  Pastebėjau, kad mano draugų ratas pasikeitė, nes  nesutapo mūsų požiūris, vertybės, nuomonė, kodėl reikia stengtis dėl kitų. Man patiko, kad užsiimdama savanoriška veikla, aš į šia veiklą įtraukiau vis naujus žmones, o tuo pačiu plėčiau savo socialinį tinklą.

Nuo 2006 metų dirbau reklamos agentūroje, kurioje atstovavau žinomą prekinį ženklą, pardavinėjau reklaminius produktus, kurių kaina nebuvo maža. Kalbėdavau su įmonių vadovais,  ir žinojau kokia kompanija kiek savo biudžeto išleidžia įvairiems pirkiniams, žinojau, kada ir kaip skirstomas įmonių biudžetas. Užmezgiau ne vieną ilgalaikį kontaktą per visą darbo laikotarpį. Atėjus laikui, kai reikėjo tų žmonių pagalbos, koncultacijos, aš skambindavau ir prašydavau padėti. Kiekvienas pasakytas ne, vertė jaustis mane dar tvirčiau ir norėjosi eiti į priekį, siekti savo užsibrėžto tikslo. Dvasiškai turtingesnę mane darė kiekvienas atliktas geras darbas: pamaitintas alkstantis, nupraustas sergantis, aprenktas ir  sotus, beisaugusvaikas.

Kartą važiuodama autobusu susipažinau su moterimi, kuri pasakojo, kad dirba vaikų globos namuose. Ji dalinosi savo išmintimi ir patirtimi. Aš supratau, kad tai žmogus, kuris myli savo darbą, vaikus, ir jai svarbios vaikų problemos.Pokelių valandų pokalbio, mes apsikeitėme telefono numeriais ir atsisveikinome. Tačiau aš likusį kelionės laiką nuolat galvojau apie tuos globos namus, vaikus. Dėliojau savo mintis, ir planavau, kam galiu paskambinti ir ko paprašyti. Per trumpą laikotarpį aš apskambinau įmonių vadovus, prašiau jų prisidėti prie vaikų globos namuose gyvenančių vaikų gerovės. Teko išgirsti ne viena ne, bet tai manęs nesustabdė. Ėjau ir beldžiaus į žmonių duris, o tuomet ir širdis.

Jau po poros savaičių aš buvau prie vaikų globos namų durų. Širdis daužėsi, buvo neramu, baisu, bijojau susitikti su vaikais, nes nežinojau kaip jie mane priims. Bijojau palūžti ir tapti jų akyse silpna, sugraudinti nenorėjau ir juos. Norėjosi dovanoti tikgerąnuotaiką, dovanas, kurias perdavė geros valios žmonės. Kaip sakė auklėtoja, su kuria susipažinome autobuse, nesitikėjo ji, kad tikrai aš sugrįšiu. Mat ji buvo nusivylusi pažadais, sakė, daug yra žadančių ir pamirštančių savo pažadus.

Kol su vaikais nešėme daiktus, vaikai tiek daug pasakojo apie save, apie savo pomėgius, laisvalaikį, dalinosi mintimis, kas skaitys atveštas knygas, kas turės naujus batus, kas mokysis važinėti riedučiais ir paspirtuku. Per tokį trumpa laiką aš sužinojau tiek daug apie vaikus. Jie buvo nuostabūs, tokie, kiekvienas savotiškai idomus ir mielas. Diena prabėgo nepastebėtai greitai, bet aš buvau kupina įspūdžių ir kovojau su savo jausmais. Išvažiavus iš globos namų, mano viduje virė pyktis, gailestis, panieka. Mintys buvo įvairios, jos sukosi mano galvoje, ilgai neradau ramybės. Širdį džiugino tai, kad aš pasiekiau savo užsibrėžto tikslo, kad tiek daug žmonių prisidėjo prie mano savanoriškos veiklos ir svarbiausia, - nudžiuginau vaikus.

Tuomet savanoryste tęsiau su dar didesne meile ir atsakomybę. Stebėjau save kaip augau dvasiškai, kaip keitėsi mano vertybės, požiūris į gyvenimą, mano aplinkos žmonės ir gyvenimo būdas. Tobulinau savo kompetencijas ir įgūdžius. Ir kaskart prašyti paramos ar pagalbos man buvo vis lengviau ir drąsiau. Plėčiau savo socialinį tinklą ir bendraminčių ratą,su kuriais mus siejo bendras tikslas.

Tuomet apsisprendžiau, mano svarbiausias interesas – vaikas, todėl įstojau į Pedagoginį universitetą ( dabar Lietuvos edukologijos universitetą ), į socialinės pedagokikos ištestines studijas. Siekiau teorinių žinių ir norėjau jas sieti su praktika. Studijuodama pirmaisiais metais dirbau ir toliau su savanoriška veikla ir mokslais nieko bendro neturinti darbą. Jaučiau, kaip mano taip mėgstamas darbas pardavimų srityje pradėjo mane slėgti, o savanoriška veikla mane padaro daug tvirtesnę ir laimingesnę.Visdažniau mąsčiau, kad turiu priimti svarbų sprendimą kažką keisti savo gyvenime, kad vėl atrasčiau pilnatvę, džiaugsmą ir susigražinčiau save.

Popirmos praktikos III kurse, kurią atlikau soacializacijos centre, aš supratau,  kad save atradau jau senai, tik reikia stipraus pokyčio gyvenime. Supratau, kad turiu atsisakyti tam tikrų dalykų, kurie iki šiol buvo mano gyvenime svarbūs. Įgyvendau savo planus.

Dabar aš IV kurso studentė. Daugiau nei metai dirbu vaikų globos namuose. Aplink mane visada vaikai, jie visi skirtingi, bet man jie labai svarbūs, svarbios jų problemos. Darbas globos namuose tapo galimybe išmokti naujų dalykų, galimybe save realizuoti, ir dalintis su kitais tuo, ką esu savyje išsiugdžiusi. Pradėjusi dirbti globos namuose, kur yra ugdomos katalikiškos tradicijos, darbas man turėjo didelę svarbą mano pačios dvasiniam augimui.

Dirbdama su vaikais, aš atradau mainus. Kažką pasiimu iš vaikų, kažką atiduodu. Labiai džiaugiuosi, kad man pavyko mokslus susieti su mėgstama veikla. O savanorystė man padėjo susirasti darbą, kur kasdien galiu tobulėti, mokytis kažko naujo.

Savanoriaudama įgyjau labiai daug pasitikėjimo savimi, susipažinau su daug gerų žmonių. Gavau neįkainojamos patirties. Pamačiau žmonių kasdienybę, kurie laukia ir šaukiasi pagalbos. Man begalo svarbu, kad išmokau tinkamai atpažinti emocijas, vertinti ne visumą, o kiekvieną žmogų atskirai, daryti teisingas išvadas, kad galėčiau padėti kitam žmogui.

Manęs dažnai klausdavo, kaip atsiperka savanorystė. Aš visada pabrėžiu socialinį tinklą, kurį per tą laiką susikūriau, nes užmegsti ryšiai tampa naudingi visais gyvenimo atvejais, tiek darbo, tiek asmeniniais klausimais. Pabrėžiu, kad išmokau daug naujų dalykų, atradau galimybę save realizuoti, ir atradau pilnatvę, ko nenusipirksiu už jokius pinigus. 

Jolita Putrimė

2017-10-06
Ačiū

Paskutinės padėkos

Ačiū už nuostabias pamokas :D

Noriu padėkoti, nes kiekvieną pamoką jūs mane motyvuojate mokytis ne tik biologija, bet ir kitas įvairias mokslo šakas. Jūs sudominote mokslu kuriuo nemaniau, kad kada nors būsiu susidomėjęs

Rima Ulozienė2023-10-12

Labai kompetetinga mokytoja, puikiai moka prieiti prie vaiko, mano sūnus buvo labai uždaras, bet mokytoją Rimą jis prisileido ir su noru ėjo į darželį. Ilgimės šios nuostabios mokytojos. Sėkmės ir kantrybės darbuose.

Dekinga visaip! Tobula mokytoja

Ačiū Jums už viską, miela MOKYTOJA!🥰