Padėkuoti Pridėti įstaigą/pedagogą/renginį

Psichologas – apie siekį būti laimingam: kuo daugiau laimės mokytojų, tuo mažiau atsakymų

Psichologas – apie siekį būti laimingam: kuo daugiau laimės mokytojų, tuo mažiau atsakymų

Knygų ir seminarų apie tai, kaip tapti laimingam, paklausa rodo, kad žmonės vis dažniau bando suprasti, kas yra toji laimė, pastebi psichologas Remigijus Stripeikis. Visgi keista – išsivysčiusiose šalyse, kurių gyventojai turi viską, ko siekti ragina laimės mokytojai, matome didelius sergančiųjų depresija skaičius. Vartotojiška kultūra smarkiai pakeitė tai, kaip suvokiame laimę, tačiau fundamentalioji taisyklė, kad žmogus pats yra savo laimės kalvis, laikui nepavaldi, svarsto R. Stripeikis.

– Jeigu įmanoma atsakyti į šį klausimą, norėčiau paklausti, kas yra laimė.

– Psichologiniu požiūriu laimę galiu įvardyti kaip vidinę būseną. Būdamas laimingas, žmogus jaučia vidinį pozityvą, džiaugsmą, jį užplūsta psichologinės jėgos. Tada žmogus į visas išorines problemas, kurių natūraliai kyla visiems, žvelgia lengviau, jų neabsoliutindamas, pernelyg nesureikšmindamas.

Tiesa, šiuo metu laimė vis dažniau siejama su išoriniais dalykais: pasiekimais asmeniniame gyvenime, pripažinimu visuomenėje, daiktais. Visgi manau, kad išoriniai dalykai tėra tarsi katalizatoriai, kurie paskatina, atveria, sužadina mumyse laimės būseną.

Žmogus dažniau renkasi nebūti laimingas – vietoje to jis renkasi spręsti problemas, siekti užsibrėžtų tikslų, kelti ir narplioti gyvenimiškus uždavinius.

– Laimė – ilgalaikė, nuolatinė būsena ar greičiau trumpas, kartais pasikartojantis jausmas?

– Laimė gali pasireikšti kaip pajautimas, dažnai žmogų aplankantis staiga, netikėtai. Būna, žmogui tiesiog kyla nepaaiškinamas jausmas, kad jis yra laimingas. Tokius laimės momentus prilyginčiau reklamoms.

Pamatęs gerą reklamą, žmogus pagalvoja, kad jis nori reklamuojamo daikto, paslaugos. Panašiai ir su laimės momentais – žmogui, patyrusiam laimės jausmą, tampa lengviau suprasti, ko jis gyvenime nori, ir lengviau pasirinkti, ką jis darys, kad ta laimės būsena, kurią jam pavyko patirti, kartotųsi vis dažniau.

Vis dėlto, žvelgiant į tyrimus ir mokslininkų pastebėjimus, būsena, kai žmogus, atrodytų, nei iš šio, nei iš to pasijaučia laimingas, dažniau pasitaiko vaikystėje, jaunesniame amžiuje. Vėliau staiga kylantis laimės jausmas aplanko vis rečiau, tačiau tai nereiškia, kad laimės būsena dingsta. Žmogus ilgainiui tiesiog gali prarasti ryšį su savo vidine, gilumine būsena.

Dabartinėje visuomenėje priimta, kad kuo labiau augame, bręstame, tuo daugiau pareigų prisiimame, apsikrauname rūpesčiais. Todėl žmogus dažniau renkasi nebūti laimingas – vietoje to jis renkasi spręsti problemas, siekti užsibrėžtų tikslų, kelti ir narplioti gyvenimiškus uždavinius. Taigi, laimės patirčių mažėja, laimės jausmas aplanko vis rečiau.

Kada aplankys laimės akimirkos, priklauso nuo mūsų vidinių pasirinkimų ir apsisprendimo, kam gyvenime skirsime savo dėmesį.

– Ar yra būdų, kaip išlaikyti tą ryšį su savo vidumi ir kuo dažniau patirti laimės būseną? Kasdienybės verpete kartais tai atrodo baisiai sudėtinga.

– Esminis būdas gana paprastas – prisiminti tuos momentus, kai jaučiausi laimingas, ir priimti tai, kad nuo manęs paties priklauso, ar tie momentai kartosis, o gal netgi taps mano nuolatine būsena. Kada ir kaip dažnai aplankys laimės akimirkos, priklauso nuo mūsų vidinių pasirinkimų ir apsisprendimo, kam gyvenime skirsime savo dėmesį.

Viskas prasideda nuo pamąstymo. Linkiu kiekvienam surasti laiko atsisėsti, nusiraminti, bent trumpam atidėti rūpesčius į šalį ir pasižiūrėti į savo vidų, nebijoti savęs paklausti, kas man gyvenime svarbu, dėl ko aš gyvenu. Tokia galėtų būti kelio į laimę pradžia.

Gyvenime yra daug kelių, tad, atsidūrus kryžkelėje, tenka rinktis, kuriuo eiti. Ir jei žmogus pasirenka ieškoti vidinės laimės, tada jau gali prisidėti ir įvairios psichologinės, meditacinės technikos. Visgi esmė yra nuoširdus žmogaus atsakymas, kas jam svarbu, ir asmeninis pasirinkimas sąmoningai link to keliauti.

Pagrindinė vartotojiškos visuomenės idėja – jeigu jautiesi blogai, turi pasiekti daugiau, tada tapsi laimingas.

– Galbūt ne visi susimąstytų apie savo gyvenimo kelią, jo tikslą, tačiau kyla jausmas, kad nuolat siekti laimės mus verčia ir aplinka. Knygynų lentynose – šūsnys knygų apie tai, kaip gyvenime tapti sėkmingam, internete – galybė reklamuojamų saviugdos trenerių vedamų kursų ir seminarų su pažadu pasidalyti stebuklinga 10-ies žingsnių, kaip tapti laimingam, programa. O kur dar socialiniai tinklai ir juose eskaluojama iškreipta laimės samprata... Kaip mūsų laimės suvokimą, požiūrį į jos paieškas formuoja viešasis diskursas?

– Šioje situacijoje įžvelgiu du momentus. Matome didelę tokių knygų, kursų, seminarų paklausą, vadinasi, žmonės ieško, bando suprasti, kas yra ta laimė. Kita vertus, čia matau smarkų vartotojiškumo įsikišimą į psichologinę, motyvacinę sferą.

Pagrindinė vartotojiškos visuomenės idėja – jeigu jautiesi blogai, turi pasiekti daugiau, tada tapsi laimingas. Būtent ją yra perėmę tie žmonės, kurie siekia kitiems padėti tapti laimingiems. Mano galva, šiandien turime daug laimės mokytojų, tačiau atsakymai į pamatinius klausimus lieka migloti.

Laimės mokytojai moko pasitikėti savimi, drąsiai eiti į priekį, bet o kas toliau? Apie tai nelabai kalbama. Sakykime, imsi savimi labiau pasitikėti, tave paaukštins darbe, uždirbsi daugiau pinigų, tau bus lengviau susirasti antrąją pusę. Bet juk tai ilgalaikės laimės neatneša, nebent momentinį džiaugsmą, trunkantį kelias dienas, savaites, mėnesį... Taip žmogus iš naujo papuola į uždarą ratą: džiaugsmas, dėl kurio jis taip stengėsi, praeina, ir žmogus vėl pradeda kažko ieškoti.

Įsivaizduojant šią situaciją, prieš akis išnyra paveikslėlis, kuriame asiliukas bėga paskui priešais jo nosį pakabintą morką ir niekaip jos nepaveja.

– Galbūt iš vartotojiškos kultūros kilo ir įprotis atidėlioti laimę? Būsiu laimingas, kai turėsiu šeimą, kai nusipirksiu namą, kai dirbsiu mylimą darbą...

– Manau, taip. Vartotojiškumas yra esminis šiuolaikinės kultūros, ekonomikos variklis. Žmogus visada laukia, kada bus geriau. Jis nusipirko naują automobilį, mobilųjį telefoną, o po kelių mėnesių jau atsiranda naujesnis, geresnis modelis.

Tokia pati samprata perimama ir asmeniniame gyvenime: ateityje pasieksiu tai, dar padarysiu tą, tada nusipirksiu aną, o tada jau būsiu laimingas... Įsivaizduojant šią situaciją, prieš akis išnyra paveikslėlis, kuriame asiliukas bėga paskui priešais jo nosį pakabintą morką ir niekaip jos nepaveja.

Žmogus visą gyvenimą nesąmoningai ieško laimės patirčių ir jų iš tikrųjų turi, tačiau būtent aplinka ir visuomenė jam primeta, kad laimingas jis bus tik kažką įsigijęs ar kažko pasiekęs. Todėl nutinka taip, kad natūraliai kylančių laimės momentų žmogus tiesiog nebepastebi, nes visą dėmesį yra sutelkęs kitur.

Klasikinė situacija, kai žmogus turi šeimą, padėtį, namą, pinigų, bet nėra laimingas ir nežino, ką daryti, iliustruoja tai, kad vartotojiška visuomenė, kurioje mes gyvename, negali suteikti laimės.

– Pastebime įdomų paradoksą: kuo daugiau laimės mokyklų ir mokytojų, tuo, atrodytų, daugiau nelaimingų žmonių. Daugėja sergančiųjų depresija ir kitomis psichikos ligomis, Lietuvoje vis dar regime didžiulius savižudybių skaičius. Kas sukelia priešingą efektą?

– Vis garsiau kalbama apie tai, kad statistiškai susirgimų depresija daugiausia išsivysčiusiose šalyse, kuriose žmogui kaip tik suteikiamos sąlygos siekti ir turėti tai, ką skatina laimės mokytojai: gerą atlyginimą, tvirtą materialinį pagrindą, karjerą, pripažinimą.

Visgi ko gero tie, kurie moko žmones būti laimingus, mažai kalba apie gilumines problemas, nekelia vertybinių klausimų. Klasikinė situacija, kai žmogus turi šeimą, padėtį, namą, pinigų, bet nėra laimingas ir nežino, ką daryti, iliustruoja tai, kad vartotojiška visuomenė, kurioje mes gyvename, negali suteikti laimės.

Kai žmogus, pasiekęs tai, ką daugelis laiko svajone, supranta, kad yra nelaimingas, jį ištinka krizė, galinti privesti prie depresijos, net savižudybės. Manau, klausimas, kodėl taip nutinka, yra globalus, liečiantis visą žmoniją.

Paprastai kuo žmogus laimingesnis, tuo labiau savo laime jis nori dalytis su kitais.

– Išreiškėte mintį, kad už savo laimę atsakingas pats žmogus. Nepaisydamas to, kas dedasi aplink, jis pats renkasi, būti laimingam ar ne. O ar žmogus gali būti laimingas nepalaikydamas santykio su kitu? Kaip tada tos mąstytojų mintys, kad žmogus iš prigimties yra sociali būtybė ir negali funkcionuoti vienui vienas, kad gamta surėdyta taip, jog žmogui reikalingas kitas žmogus?

– Ko gero, jose yra tiesos. Paprastai kuo žmogus laimingesnis, tuo labiau savo laime jis nori dalytis su kitais. Besidalydamas laime, žmogus gali padėti tapti laimingesniems ir savo aplinkos žmonėms. Jeigu pasiseka, jis ir pats tampa dar laimingesnis.

Bet ar tam, kad žmogus jaustųsi laimingas, jis privalo turėti partnerį, šeimą, vaikų? Gyvūnams palikuonių turėti būtina, ir nors mes taip pat turime šį poreikį, dažnai susidėliojame net aiškią gyvenimo programą – susirasti partnerį, vesti arba ištekėti, susilaukti vaikų, nuo gyvūnų žmogus skiriasi tuo, kad jis turi ir dvasinę dalį, apie kurią mokslas taip daug nekalba.

Manau, žmogus tikrai gali ieškoti laimės ir vienas, jeigu jam taip norisi. Kita vertus, ko gero, neretai vis tiek norisi bendravimo. Todėl neskirstyčiau į kategorijas, ar laimė pasiekiama vienatvėje, ar santykyje, ir jeigu taip, koks tas santykis turėtų būti. Aišku tiek, kad laimė pirmiausia prasideda žmogaus viduje.

Kai jauti laimės jausmą, tą akimirką nelieka abejonių, tu aiškiai tai supranti. Tik po kurio laiko įsitraukia protas, jis ima klausti, ar čia tikrai buvo laimė, gal tai kažkas kita?

– Galbūt pastebėjote, kad kartais netikėtai paklaustas, ar jis laimingas, žmogus sutrinka. Sako nežinantis, niekada apie tai nesusimąstęs arba tikina, kad atsakymas gali skirtis priklausomai nuo dienos, nuotaikos ir pan. Kaip suprasti, ar aš esu laimingas?

– Norint suprasti, kad esi laimingas, mąstymo procesai mažai reikalingi. Prisiminkime tas staigias, netikėtas laimės akimirkas, apie kurias jau kalbėjome ir kurias per gyvenimą bent kartą turėtų būti patyręs kiekvienas žmogus.

Kai jauti laimės jausmą, tą akimirką nelieka abejonių, tu aiškiai tai supranti. Tik po kurio laiko įsitraukia protas, jis ima klausti, ar čia tikrai buvo laimė, gal tai kažkas kita? Bet kai jauti laimę, tau nereikia patvirtinimo iš proto.

Sąmoningas žmogus, net kai jam nesiseka, neleidžia sau pratrūkti dideliais pykčiais, nugrimzti į depresiją. Jis nepasiduoda, galvoja ir veikia kita linkme ir taip laukia tų laimės momentų.

– Laimė – abstraktus, neapčiuopiamas dalykas, bet gal yra konkrečių būdų, kaip kuo dažniau ją pajausti?

– Kaip jau minėjau, pirmiausia siūlyčiau atsisėsti, kuriam laikui atidėti rūpesčius į šalį ir išdrįsti su savimi būti maksimaliai atviram ir sąžiningam. Nebijoti paklausti savęs esminių klausimų: ko aš noriu, kas aš esu, kas gyvenime man yra svarbiausia.

Kai aiškiai supranti ir, kaip juokauju, pasidarai mini savo paties minčių mokslinį tyrimą, turi aiškias išvadas apie tai, kas tau yra svarbu. Kitas žingsnis – imti jas realizuoti. Po kelių mėnesių verta pavartyti minčių dienoraštį ir pasitikrinti, kokioje stadijoje esate, ar pajudėjote iš pradžios taško, ar žengiate tikslingus žingsnius.

Net jeigu žmogus pasirenka laimę sieti ne su išoriniais dalykais – turtais, pripažinimu, šlove, o su savo vidumi, tam yra konkretūs žingsniai: savidisciplina, nuolatinis koncentravimasis į savo vidų, sąmoningos pastangos išlaikyti vidinę ramybę ir stengtis, kad kuo dažniau aplankytų laimės būsena.

Sąmoningas žmogus, net kai jam nesiseka, neleidžia sau pratrūkti dideliais pykčiais, nugrimzti į depresiją. Jis nepasiduoda, galvoja ir veikia kita linkme ir taip laukia tų laimės momentų. Laimės ieškoti savo viduje – nė kiek ne lengvesnis kelias, nei siekti su išoriniais dalykais siejamos laimės, tačiau jis toks yra. Vidinės laimės puoselėjimas mums atneša vidinę ramybę ir laisvę, išvaduoja iš nuolat mus lydinčio streso ir nesaugumo, padeda susitikti su savo tikruoju Aš.

Viktorija Lideikytė, LRT.lt


Nėra komentarų

Paskutinės padėkos

Superinė , šiuolaikinė mokytoja

Labai gera mokytoja, su linkėjimais Elvyra Ji mane išmokė anglų nuostabiai ):

Vygantas Gaina2021-02-23

Pats geriausias

Valdas Veiverys2021-02-23

Wow

labai puiki mokytoja