Palikti atsiliepimą Pridėti įstaigą/pedagogą/renginį

Savižudybė: kas, kodėl ir kaip padėti?

Savižudybė: kas, kodėl ir kaip padėti?

Pasaulinė savižudybių prevencijos diena
Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senų senovės domėjosi filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzų filosofo Albero Kamiu (Camus), tai – vienintelė svarbi filosofijos problema („Sizifo mitas"). Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvas uždavinys. Kaip rodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusė. Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius. Savižudybės prevencijos programų sėkmę didžia dalimi gali nulemti kryptingas informacijos platinimas ir budrumo ugdymas.

Savižudybės prevencija: problemos mastai.

  • Kas 40 sek. pasaulyje nusižudo 1 žmogus.
  • Kas 3 sek. pasaulyje kas nors bando žudytis.
  • Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15–35 metų amžiaus žmonių grupėje.                                                             
  • Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms.
  • Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės pasekmes šeimai ir
  • bendruomenei.

Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima išvengti. Savižudybė dabar yra viena iš svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų. Pirminės sveikatos priežiūros personal išmokymas bendruomenėje atpaţinti, įvertinti potencialų savižudį, teisingai su juo elgtis, surasti jam tinkamą pagalbą ir būtų svarus įnašas į savižudybės prevenciją.

Pirminės sveikatos priežiūros personalo svarba.
Pirminės sveikatos priežiūros personalas yra užmezgęs ilgalaikius bei glaudžius ryšius su bendruomene ir pelnęs vietos žmonių pasitikėjimą. Šis personalas sieja bendruomenę su visa sveikatos priežiūros sistema. Daugelyje šalių, kur psichikos sveikatos priežiūra nepakankamai išvystyta, jis yra pagrindinis sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas. Jo pažintis su bendruomene prireikus padeda išrūpinti šeimos, draugų arba institucijų paramą. Personalas gali garantuoti nuolatinę, nenutrūkstamą pagalbą. Per jį dažniausiai pradedama ieškoti pagalbos nelaimei ištikus. Trumpai tariant, pirminės sveikatos priežiūros personalas visada čia pat, visada prieinamas, pažįstamas ir galintis suteikti pagalbą.

Savižudybė ir psichikos sutrikimai.
Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse išaiškino du dalykus. Pirma, daugumasavižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą. Antra, savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:

  • visų formų depresijos;
  • asmenybės sutrikimai (neprisitaikanti visuomenėje asmenybė, pasižyminti impulsyvumu,
  • agresyvumu, dažnais nuotaikos pokyčiais);
  • alkoholizmas (paauglių atveju gali būti ir (arba) kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas);
  • šizofrenija;
  • psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;
  • kiti psichikos sutrikimai.

Nors gana dažnai savižudžiams nustatomas psichikos sutrikimas, tačiau net ir išsivysčiusiose šalyse dauguma iš jų nesikreipdavo į psichikos sveikatos specialistus. Todėl lemiamas vaidmuo čia tenka
pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams. Asmeniui nusižudžius, dažniausiai konstatuojama, kad jis sirgo depresija. Beje, retkarčiais dažnas gali jaustis prislėgtas, liūdnas, vienišas ir pažeidžiamas, bet tokia nuotaika ilgainiui praeina. Tačiau kai toks jausmas žmogų užvaldo ir sutrikdo normalų jo gyvenimą, tokia būsena jau nėra tik prislėgta nuotaika, o depresinė liga. Bendriausi depresijos požymiai:

  • liūdesys nepraeina didesnę dienos dalį, kamuoja kasdien;
  • nebedomina įprastinė veikla;
  • nesilaikant dietos kūno svoris mažėja arba atvirkščiai – didėja;
  • miegama per ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama;
  • nuolat jaučiamas nuovargis arba silpnumas;
  • menkavertiškumo, kaltės arba beviltiškumo jausmas;
  • nuolat jaučiamas irzlumas, nerimastingumas;
  • sunku susikaupti, priimti sprendimus, įsiminti;
  • kartkartėmis kyla minčių apie mirtį ir savižudybę.

Kodėl depresija nepastebima laiku? Nors vaistų depresijai gydyti yra gana daug ir jie prieinami, liga dažnai nediagnozuojama dėl šių priežasčių:

  • žmonės neretai varžosi prisipažinti esą prislėgti, nes tai laikoma silpnumo poţymiu;
  • jausmai, susiję su depresija, yra tokie įprasti, kad nelaikomi liga;
  • depresiją sunku diagnozuoti, kai sergama dar kokia nors somatine (kūno) liga;
  • depresiją gali lydėti gausybė neaiškių skausmų ir nemalonių pojūčių.

Depresiją galima pagydyti, savižudybės galima išvengti.

Alkoholizmas. 
Nustatyta, kad apie trečdalis savižudţių yra priklausomi nuo alkoholio. Savo ruožtu 5–10 proc. piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų baigia gyvenimą savižudybe. Daugelis nusižudo būdami neblaivūs. Alkoholio problemų turėjusiems savižudžiams būdinga:

  • labai ankstyva girtavimo pradžia;
  • ilgi girtavimo laikotarpiai;
  • pasigėrimai;
  • prasta (fizinė) sveikata;
  • prislėgta nuotaika;
  • nesklandus asmeninis gyvenimas;
  • neseniai patirta asmeninė netektis (iširusi šeima, skyrybos arba mirtis);
  • nepatenkinami darbo rezultatai.

Nusižudę piktnaudžiaujantys alkoholiu asmenys ne tik buvo pradėję girtauti jauni, labiau pasigerdavo, bet ir dažniau už kitus buvo gimę ir augę girtaujančiose šeimose. Paaugliams savižudžiams vis dažniau nustatomas piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholizmo ir depresijos sutapimas labai didina savižudybės pavojų.

Šizofrenija. 
Apie 10 proc. sergančių šia liga galų gale nusižudo. Šizofrenijai būdinga kalbos, minčių, garsų ir vaizdų padrikumas, asmens higienos ir elgesio visuomenėje normų nepaisymas, trumpai tariant, ryškiai iš kitų išsiskiriantis elgesys ir (arba) jausmai bei keistos mintys. Sergantys šizofrenija labiau linkę žudytis šiais atvejais:

  • kai ligoniai yra jauni, nevedę, darbo neturintys vyrai;
  • ligos pradžioje;
  • prislėgtai nuotaikai kamuojant;
  • esant dažniems ligos paūmėjimams;
  • kai asmuo labiau išsilavinęs;
  • kai ligonis esti įtarus.

Sergantys šizofrenija dažniau nusižudo šiais atvejais:

  • ligos pradžioje, kai žmogus jaučiasi sutrikęs ir (arba) suglumęs;
  • prasidedant pagerėjimui, kai išoriški ligos požymiai nebe tokie ryškūs, tačiau ligoniai tuo metu būna labai pažeidžiami;
  • būsenai ėmus blogėti, kai žmogus jau tarėsi įveikęs ligą ir buvo nusiraminęs, bet ir vėl pasireiškė paūmėjimas;
  • netrukus po išrašymo iš ligoninės.

Somatinės (kūno) ligos ir savižudybė.
Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdingos dažnesnės savižudybės. Tokios ligos yra:

  • neurologiniai sutrikimai (epilepsija, impulsyvumas, agresyvumas ir lėtinė negalia sąlygoja polinkį į savižudybę; jį sustiprina piktnaudžiavimas alkoholiu ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas);
  • stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai (juo sunkesnis pakenkimas, tuo savižudybės rizika didesnė);
  • vėžys – paskutinėse ligos stadijose didėja savižudybės rizika. Ji daugiau būdinga vyrams, praėjus tam tikram laikotarpiui po diagnozės nustatymo (per pirmuosius penkerius metus), taip pat chemoterapijos metu;
  • ŽIV / AIDS – tos ligos požymiai, prognozė ir pats pobūdis padažnina savižudybes tarp užsikrėtusiųjų ŽIV. Didžiausias jų pavojus esti tuoj po diagnozės nustatymo, kol pacientas dar nebuvo po testo konsultuotas.

Lėtinės ligos, dėl kurių gali padidėti savižudybės pavojus:

  • cukraligė;
  • išsėtinė sklerozė;
  • lėtiniai inkstų, kepenų arba virškinamojo trakto sutrikimai;
  • kaulų ir sąnarių ligos esant nuolatiniams skausmų priepuoliams;
  • kardiovaskulinės ir neurovaskulinės ligos;
  • lytinės funkcijos sutrikimai;
  • judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.

Savižudybės rizika tuo didesnė, kuo skausmingesnė ir ilgiau užsitęsusi liguista būsena.

Sociodemografiniai ir aplinkos veiksniai.

  • Lytis – vyrai dažniau įvykdo savižudybę, moterys dažniau bando nusižudyti.
  • Amžius – dažniausiai jaunimas (15–35 metų) ir vyresni kaip 75 metų asmenys.
  • Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys žudosi dažniau nei turintys partnerį.
  • Gyvenantys vieni arba atskirai nuo šeimos yra labiau pažeidžiami.
  • Profesija – statistikos duomenimis, dažniau nusižudo gydytojai, veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.
  • Bedarbystė – pats darbo netekimas labiau provokuoja savižudybę negu bedarbio statusas.
  • Migracija – labiau pažeidžiami žmonės, persikėlę iš kaimo į miestą arba į kitą regioną.
  • Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per paskutinius 3mėnesius iki savižudybės. Pavyzdžiui:

    • santykių problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais šeimos nariais, draugais, meilužiais;
    • atstūmimas, nereikalingumo jausmas, pvz., netekus šeimos ir draugų;
    • praradimai, pvz., finansiniai nuostoliai, artimųjų netektis;
    •  darbo ir finansiniai sunkumai – darbo praradimas, išėjimas į pensiją, nepriteklius;
    • visuomeninės krizės, pvz., spartūs politiniai ir ekonominiai pokyčiai;
  • Lengvai prieinamos priemonės – nesunkiai prieinami savižudybės būdai ir priemonės yra labaiįvairūs kiti stresoriai – gėda, apkaltinimo grėsmė.svarbus veiksnys, sudarantis galimybę nusižudyti. Tokių priemonių prieinamumo apribojimas yra ypač veiksminga savižudybės prevencijos strategija.
  • Savižudybės viešinimas – nežymią savižudžių dalį sudaro jautrūs paaugliai, kuriems teko susidurti su savižudybe savo aplinkoje arba žiniasklaidoje, ir tai paskatino juos pačius pasektitokiu pavyzdžiu.
Savižudžių dvasinė būsena.
Savižudžiams ypač būdingi trys bruožai:
  • Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta:aukštyn–žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštamagyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo sunkumų.Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja
  • Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebianemalonūs kasdieniniai dalykai. Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatospriežiūros darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis
  • Rigidiškumas – savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba „persijungti“, surasti kokios nors kitos išeities išpadėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremalus.
Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip nors kitaip išreiškia savo norą mirti,nereikalingumo jausmą ir pan. Visa tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu negalimaignoruoti.Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos.

Jausmai  Mintys
Liūdesys, prislėgta nuotaikaNenoriu gyventi
Vienatvė    Nieko nepakeisiu
Bejėgiškumas  Nebegaliu ištverti
Neviltis        Esu nevykėlis ir našta
Nereikalingumas  Kitiems bus geriau be manęs 


Kaip užmegzti kontaktą su asmeniu, galvojančiu apie savižudybę ar mėginusiu nusižudyti
?
Labai dažnai, kai žmogus sakosi pavargęs nuo gyvenimo, nematąs prasmės toliau gyventi, į tai arba numojama ranka, arba papasakojama apie kitus žmones, kuriems buvo dar blogiau. Nei viena, nei kita tokiam žmogui nepadės. Pirmas kontaktas su savižudžiu yra labai svarbus. Dažnai susitikimas su juo vyksta prie žmonių – gydymo įstaigoje, namie arba viešoje vietoje, kur gana sunku atvirai pasikalbėti.
Pirmiausia būtina rasti tinkamą vietą ramiam ir konfidencialiam pokalbiui. Skirti tam pakankamailaiko. Savižudis paprastai tik per ilgesnį laiką „išsikrauna“, tad reikia būti psichologiškai pasirengusiamsuteikti jam tokią galimybę. Svarbiausias uždavinys yra jį išklausyti. (Ištiesti ranką ir išklausytisavaime yra didelis žingsnis mažinant savižudžio neviltį.)Tikslas – nutiesti lieptą per nepasitikėjimo, nusivylimo ir beviltiškumo bedugnę ir suteikti žmogui viltį,kad bus geriau.

Kaip bendrauti ?

  • Klausytis įdėmiai ir ramiai.
  • Stengtis suprasti žmogaus jausmus (įsijausti).
  • Be žodžių rodyti supratimą ir pagarbą.
  • Gerbti žmogaus nuomonę ir vertybes.
  • Kalbėti atvirai, neapsimestinai.
  • Parodyti atidumą, rūpestį ir nuoširdumą.
  • Sutelkti dėmesį į žmogaus jausmus.

Ko nedaryti ?

  • NEnutraukti pašnekovo per dažnai.
  • NEsibaisėti ir nesikarščiuoti.
  • NEparodyti, kad esi užsiėmęs.
  • NEsidėti globėju.
  • NEsakyti įkyrių ar neaiškių pastabų.
  • NEužduoti sunkių klausimų.

Ramus, atviras, atsargus, palankus ir nesmerkiantis kalbėjimo būdas palengvina bendravimą.
Išklausyk nuoširdžiai ir šiltai
Elkis pagarbiai
Įsijausk
Domėkis ir pasitikėk

Savižudybė: mitai ir faktai

MitaiFaktai
Žmonės, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo.Dauguma nusižudžiusiųjų kokiais nors ženklais
išreikšdavo savo ketinimus.
Savižudžiai yra tvirtai pasiryžę numirti.Dauguma iš jų yra ambivalentiški, dvejojantys
Savižudybė įvyksta be įspėjimo.Daug savižudybių įvyksta būsenai pagerėjus, kai
žmogus pasidaro energingesnis ir ţvalesnis.
Pagerėjimas po krizės reiškia, kad
savižudybės pavojaus nėra.
Desperatiškos mintys gali virsti destruktyviais
veiksmais.
Visoms savižudybėms kelio
neužkirsi.
Teisybė. Bet daugumai iš jų – galima
Savižudis visada išlieka savižudžiu.Suicidinių minčių gali kilti iš naujo, bet jos nėra
nuolatinės ir kai kuriems niekad nepasikartoja.


Kaip atpažinti žmogų, ketinantį nusižudyti ?

Ženklai, kurių reikia ieškoti žmogaus elgesyje arba praeityje:

  • Žmonių vengimas, nesugebėjimas palaikyti ryšių su šeima ir draugais;
  • Psichikos sutrikimai;
  • Alkoholizmas;
  • Nerimas arba panika;
  • Asmenybės pasikeitimas – irzlumas, pesimizmas, depresija arba apatija;
  • Valgymo arba miego įpročių pasikeitimas;
  • Suicidiniai bandymai praeityje;
  • Neapykanta sau, kaltės, savęs menkinimo, gėdos jausmas;
  • Neseniai patirta netektis (mirtis, ištuoka, išsiskyrimas ir pan.);
  • Savižudybė giminės istorijoje (genealogijoje);
  • Staigus noras sutvarkyti asmeninius reikalus, parašyti testamentą ir t. t.;
  • Vienišumas, bejėgiškumas, neviltis;
  • Rašteliai apie savižudybę;
  • Prasta sveikata;
  • Pakartotinės užuominos apie mirtį arba savižudybę.

Kaip įvertinti savižudybės riziką ?
Kai pirminės sveikatos priežiūros personalas įtaria suicidinio elgesio galimybę, reikia įvertinti šiuos veiksnius:

  • dabartinė psichikos būklė ir mintys apie mirtį bei savižudybę;
  • savižudybės planas – kaip žmogus jai pasirengęs ir ar greitai jis tai darys;
  • žmogaus paramos ratas (šeima, draugai ir kt.).
Geriausias būdas sužinoti, ar ţžmogus ketina nusižudyti – tai paklausti apie tai jį patį. Priešingai negu įprasta manyti, kalbos apie savižudybę žmonėms nepakiša šios minties. Iš tikrųjų jie būna dėkingi ir jaučia palengvėjimą, galėdami atvirai kalbėti apie dalykus, kurie juos kamuoja.

Kaip klausti ?
Klausti žmogų apie jo arba jos sucidines mintis nelengva. Patartina prie šios temos artėti pamažu. Štai keletas tokiais atvejais galinčių padėti klausimų:

  • Ar jums liūdna?
  • Ar jaučiatės niekam nereikalingas (-a)?
  • Ar manote, kad gyventi neverta?
  • Ar manote, kad galėtumėte nusižudyti?

Kada galima klausinėti ?

  • Kai žmogus pajunta, kad pašnekovas jį supranta.
  • Kai žmogus nesivaržo kalbėti apie savo jausmus.
  • Kai žmogus kalba apie neigiamus dalykus (vienišumą, bejėgiškumą ir pan.).

Ką reikėtų išsiaiškinti?

Ar žmogus turi konkretų savižudybės planą:
Ar turite paruošęs planą baigti gyvenimą?
Ar įsivaizduojate, kaip tai padarytumėte?
Ar žmogus numatęs priemonę (būdą) nusižudyti:
Ar turite tablečių, įrankį, nuodų ar kitokią priemonę?
Ar galite ta priemone bet kada lengvai pasinaudoti?
Išsiaiškinti, ar žmogus numatė laiką:
Ar jau nusprendėte, kada baigti savo gyvenimą?
Kada planuojate tai padaryti?
Visus šiuos klausimus reikia pateikti dėmesingai, su rūpesčiu ir užuojauta
Kaip elgtis su asmeniu, mėginusiu žudytis ?
Pavojus nedidelis (maža rizika), t. y. kai žmogui jau buvo kilę suicidinių minčių („nebeištversiu“,
„nebenoriu gyventi“), bet jis dar neturi konkrečių savižudybės planų. Šiuo atveju elkitės taip:
  • Pasiūlykite emocinę pagalbą.
  • Išnagrinėkite suicidinius jausmus. Kuo atviriau žmogus kalba apie sutrikimą, izoliaciją, menkavertiškumą, tuo silpnesnis darosi jo dvasinis pasimetimas. Kai jis atslūgsta, žmogus ima mąstyti aiškiau. Šis apmąstymas yra lemiamas, nes niekas, išskyrus jį patį, negali atšaukti apsisprendimo mirti ir pasiryžti gyventi.
  • Sutelkite dėmesį į žmogaus galimybes ir nukreipkite kalbą apie tai, kaip būdavo sprendžiamos
  • ankstesnės problemos nesigriebiant savižudybės.
  • Susitarkite dėl psichikos sveikatos specialisto arba kitos srities gydytojo konsultacijos.
  • Reguliariai lankykite tokį asmenį ir palaikykite užsimezgusį su juo ryšį.

Vidutinis pavojus: žmogui kyla suicidinių minčių bei planų, bet jis nepasirengęs tuojau pat nusižudyti. Šiuo atveju tinkamiausi veiksmai tokie:

  • Pasiūlykite emocinę pagalbą, išanalizuokite žmogaus jausmus, akcentuokite jo teigiamas galimybes.
  • Pasinaudokite jo dvejonėmis: sutelkę į jas dėmesį, pamažu stiprinkite žmogaus norą gyventi.
  • Išanalizuokite suicido alternatyvas: aptarkite visas įmanomas jo galimybes, net jei jos nežadėtų idealaus sprendimo, bet žmogus galbūt susidomės bent viena iš jų.
  • Išgaukite iš žmogaus pažadą nesižudyti prieš tai nepasikalbėjus su sveikatos priežiūros darbuotojais arba įkalbėkite atidėti šį veiksmą iki tam tikro laiko.
  • Pasiųskite šį asmenį pas psichiatrą, užregistruokite jo apsilankymą kuo skubiau.
  • Susisiekite su jo šeima, draugais ir bendradarbiais, pasitelkite juos į pagalbą.

Didelė rizika – žmogus yra parengęs konkretų planą, turi priemonių jam realizuoti ir ketina veikti nedelsdamas. Jūsų veiksmai turi būti tokie:

  • Būkite su tuo žmogumi, nepalikite jo vieno.
  • Atsargiai ir švelniai kalbėkite su juo, pašalinkite tabletes, peilį, ginklą, nuodus ir pan., t. y. atitolinkite savižudybės priemonę.
  • Stenkitės tartis su juo, rasti bendrą kalbą.
  • Tuoj pat susisiekite su psichikos sveikatos specialistu arba kitu gydytoju ir susitarkite dėl hospitalizacijos.
  • Praneškite šeimai ir užsitikrinkite jos paramą.

Psichiatro konsultacija.
Kreiptis į gydytoją reikia tais atvejais, kai:

  • žmogui pasireiškia psichikos sutrikimų;
  • praeityje jis buvo mėginęs nusižudyti;
  • šeimoje būta suicido, alkoholizmo arba psichikos ligos atvejų;
  • asmuo yra silpnos sveikatos;
  • šeima jam nepadeda.

Siuntimas konsultuotis

  • Pirminės sveikatos priežiūros darbuotojas turi rasti laiko išaiškinti žmogui, kad siuntimas pas psichiatrą yra pagrįstas.
  • Susitarkite su gydytoju dėl ligonio vizito.
  • Svarbu, kad žmogus suprastų: siuntimas pas psichiatrą nereiškia, kad pirminės sveikatos priežiūros darbuotojas vengia spręsti jo problemas.
  • Susitikite su šiuo asmeniu po gydytojo konsultacijos.
  • Kartkartėmis suraskite laiko pasikalbėti su juo.

Pagalbos šaltiniai.
Įprastiniai pagalbos šaltiniai yra šie:

  • Šeima;
  • Draugai;
  • Bendradarbiai;
  • Dvasininkai;
  • Krizių centrai;
  • Sveikatos priežiūros profesionalai.

Kaip į juos kreiptis?

  • Pabandykite gauti žmogaus sutikimą priimti minėtų šaltinių pagalbą, o po to užmegzkite ryšį su jais.
  • Jei dėl susitikmo nepavyksta susitarti, pabandykite surasti šiam žmogui ypač palankų asmenį.
  • Pasikalbėkite su savižudžiu iš anksto ir paaiškinkite, kodėl kartais lengviau šnekėtis su svetimu negu su artimu žmogumi, kad nepasijustum atstumtas ar įskaudintas.
  • Kalbėdami su pasitelktais pagalbon asmenimis, nekaltinkite jų ir neverskite pasijusti kaltiems.
  • Užsitikrinkite jų paramą imantis reikalingų veiksmų.
  • Atsižvelkite ir į pagalbininkų interesus.

Ką daryti ?

  • Išklausyti, suprasti, būti ramiam.
  • Rodyti dėmesį ir atidumą.
  • Rimtai įvertinti situaciją ir rizikos laipsnį.
  • Išsiteirauti apie ankstesnius bandymus žudytis.
  • Išanalizuoti kitokias išeitis iš padėties.
  • Išklausinėti jį apie savižudybės planą.
  • Laimėti laiko, kol pavyks susitarti.
  • Pasitelkti į pagalbą kitus.
  • Pašalinti savižudybės priemones (jeigu tai įmanoma).
  • Veikti – pranešti kitiems, pasitelkti juos į pagalbą, esant didelei rizikai nepalikti šio asmens vieno.

Ko nedaryti ?

  • NEignoruoti susidariusių aplinkybių.
  • NEparodyti pasibaisėjimo, sutrikimo ar panikos.
  • NEsakyti, kad viskas bus gerai.
  • NEprovokuoti savižudžio elgtis, kaip pats išmano.
  • NEmenkinti problemos.
  • NEduoti melagingų patikinimų.
  • NEsipiktinti už jo akių.
  • NEpalikti savižudžio vieno.

Suinteresuotumas, jautrumas, sumanumas, gebėjimas pasirūpinti kitu žmogumi, įsitikinimas, kad gyvybę verta saugoti – tai pagrindiniai pirminės sveikatos priežiūros darbuotojo resursai, kuriaisremdamasis jis gali padėti išvengti savižudybės.
Psichologinė pagalba:

LIETUVOS TELEFONINĖS PSICHOLOGINĖS PAGALBOS TARNYBŲ ASOCIACIJOS TELEFONŲ NUMERIAI IR DARBO LAIKAS ŠIAIS NUMERIAIS NEMOKAMAI GALIMA SKAMBINTI IŠ VISOS LIETUVOS
Nr.Psichologinės pagalbos tarnybaTelefono numerisDarbo laikas
1.Jaunimo linija.  
Budi savanoriai konsultantai.
8 800 28888I–VII visą parą
2.Vaikų linija
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai.
116 111I–VII 11:00 - 21:00
3.Linija Doverija (pagalba teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.
8 800 77277I–V 16.00 - 20.00
4.Pagalbos moterims linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai.
8 800 60700I–V 10:00 - 21:00
5.Vilties linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai.
116 123I–VII visą parą
800-ąją paslauga apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.



Emocinė parama internetu
Nr.Psichologinės
pagalbos tarnyba
Interneto adresasAtsakymo laikas
1."Vaikų linija"Registruotis ir rašyti svetainėje:
http://www.vaikulinija.lt
Atsako per 2 dienas
2."Jaunimo linija"Registruotis ir rašyti svetainėje:
http://www.jaunimolinija.lt/internetas
Atsako per 2 dienas
3."Vilties linija"Rašyti svetainėje:
http://paklausk.kpsc.lt/contact.php
arba vilties.linija@gmail.com
Atsako per 3 darbo dienas
4."Pagalbos moterims linija"Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.ltAtsako per 3 dienas


Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt
Pagal Valstybinio psichikos sveikatos centro ir
Jaunimo psichologinės paramos centro medžiagą,
informaciją parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro
Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus
vedėjos pavaduotoja Viktorija Andreikėnaitė


Kampanija "Tėvystės galima išmokti!" - Išmok būti mama! Išmok būti tėčiu!
Jei Tavo aplinkoje yra tėvų, būsimų tėvų arba žmonių, kurie prisideda prie vaiko auginimo - pasidalink su jais.
Informacijos apie nemokamus ir mokamus tėvystės įgūdžių mokymus ieškokite savo savivaldybėje.
Daugiau informacijos: http://svietimogidas.lt/tevyste.

Renginiai/mokymai Lietuvoje: tėvystės įgūdžių, sveikatos stiprinimo, sveikos mitybos,
nėščiosioms, santykiai poroje, savęs pažinimas, vaikams, paaugliams, šeimai -
http://svietimogidas.lt/events.

Nėra komentarų

Artimiausi renginiai

2017-11-1810:00
2017-11-18
Tai Či mankšta
Vilnius
Nemokamai
2017-11-19
Tai Či mankšta
Vilnius
Nemokamai
2017-11-1918:00
Teatro mankšta suaugusiems
Klaipėda
Nemokamai