Savo IV kurso praktiką globojant mentoriui pasirinkau atlikti Vilniaus rajono Veriškių pradinėje mokykloje. Tokį mano pasirinkimą lėmė noras sugrįžti į savo tevynės mokyklą, į kurią būdama šešerių metų atėjau į pirmą klasę. Turėčiau pridurti, kad kelis pastaruosius metus gyvenau užsienyje. Į socialinės pedagogikos specialybę įstojau dar 2005 metais, tačiau turėjau išvykti. Ši praktika leido man suprasti, kad mano sprendimas grįžti buvo teisingas. Jos metu supratau, kad man gerai sekasi ir ateityje noriu dirbti panašų darbą.
Nuo lapkričio 7 dienos pradėjau čia darbuotis. Mokykla yra labai nedidelė, joje nėra socialinio pedagogo, mokosi mažai vaikų. Tai tik sudarė man puikią galimybę individualiai pažinti ugdytinius, susidraugauti, įgauti pasitikėjimo, planuoti turiningą veiklą.
Mano pirmos dienos buvo skirtos adaptacijai, susipažindinimui su įstaiga. Nuo pat pirmos priėmimo dienos atvykus į praktiką, kolektyvas priėmė maloniai ir šiltai. Darbuotojai stengėsi padėti įsitraukti į darbo specifiką, supažindino su įstaiga, jos veikla, ugdytiniais ir pan. Buvo teigiamas ryšys tarp manęs ir vadovų. Norėjau išmokti būti klasės auklėtoja, kuriai pavesta ugdyti klasės bendruomenę, susidedančią iš mokinių, jų tėvų ir mokytojų, dirbančių su klase. Ilgainiui supratau, klasės auklėtoja ne tik vadovauja klasės bendruomenei, bet ir atstovauja jos interesams, ieško galimybių tenkinti jos poreikius.
Didelę reikšmę mano darbe užėmė auklėtojų stebėjimas, jų ugdymo su vaikais, tvarka, jų bendravimas, bendradarbiavimas. Intensyviai bendradarbiavau su mokyklos specialistais, administracija, tėvais, sprendžiant vaikų socialines pedagogines problemas. Padėjau spręsti probleminio mokinių elgesio, mokymosi sunkumų ir mokyklos nelankymo priežastis. Iš mokytojų stengiausi perimti lygiai tokias pat savybes, kad galėčiau dirbti savarankiškai su vaikais. Anot auklėtojų: ,,Visi vaikai yra skirtingi ir individualūs, kiekvienam reikia tinkamos priežiūros, supratimo ir auklėjimo.‘‘ Supratau, kad su vaikais reikia elgtis šiltai, gražiai, tačiau užtikrintai, norint pelnyti jų palankumą ir pasitikėjimą. Būtent šios savybės atneša tikėtiną sėkmę, vadovaujant klasei. Mano tikslas buvo suformuoti darnų bendradarbiaujančios klasės kolektyvą.
Stebėdama vaikus per pamokėles, laisvalaikio praleidimą, supratau, kad visi vaikai yra savotiškai skirtingi, kitokie jų poreikiai, sunkumai, prisitaikymas, elgesys ir kita. Mokykloje padedant mentoriui padėjau spręsti probleminio mokinių elgesio, mokymosi sunkumų ir mokyklos lankomumo problemas. Kartais teko susidurti su vaikų nenoru dalyvauti ugdomojoje veikloje, tačiau nuolankiai ieškojome būdų tam panaikinti. Teko pastebėti,kad silpniau besimokinantys mokiniai išgyvena stresą ir įtampą, Mentorės prašymu stengiausi individualiai pagerinti vaiko mokymosi rezultatus, neužmiršdama būti tolerantiška ir kitiems mokiniams. Stengiausi niekada nesakyti pastabos auklėtiniui kitiems girdint, o tai daryti asmeniškai, skatinti auklėtinius tobulėti. Niekada nesijuokiau iš ugdytinių, o juokiasi kartu su jais. Praktikos metu prisiminiau savo savijautą, kai pati buvu mokinė, todėl bandžiau pažinti ugdytinių vidinį pasaulį ir padėti išspręsti kilusias problemas, nesutarimus.
Viena iš sunkiausių veiklų buvo bendradarbiavimas su tėvais. Kaikurie vaikai buvo iš socialinės rizikos šeimų. Tėvai vengdavo pasidomėti jų ugdymosi pasiekimais, neateidavo pasikonsultuoti su mokytojais, neaprūpindavo vaikus būtinomis priemonėmis. Tekdavo imtis reikiamų veiksmų, kad tėvai atkreiptų į tai dėmesį. Iš savo pusės galėčiau pridurti, kad buvo momentų, kai jaučiausi atstumta tėvų. Mano tikslas buvo padėti vaikams, o tėvai į mane žiūrėjo, kaip į nekompetetingą studentę. Tačiau tai paneigiau, kai susitikome kitą kartą.
Gruodžio mėnesį sėkmingai prisidėjau prie mokyklos kalėdinio renginio, spektaklio planavimo ir įgyvendinimo. Jo metu buvo pakviesti vaikų tėveliai, artimieji ir visi norintys dalyvauti. Taip pat atvyko iš anksto pakviestas Kalėdų senelis su dovanomis. Tėvai buvo vaišinami arbata ir saldainiais. Tuo metu aš patariau kartu su mokytojais aptarti pasibaigiančių metų pasiekimus. Mano manymu, tokie abipusiai pasikalbėjimai turėtų vykti dažniau. Tėvai išsakė savo nuomonę ir lūkesčius, kas anot jų galėtų padėti vaikų ugdymo procese ir už ribų. Tuo tarpu, mokyklos specialistai pasidalino informacija apie auklėtinių individualius gebėjimus, psichologinius ypatumus, kylančius elgesio, mokymosi sunkumų ir kt. problemas. Tėveliai buvo kviečiami dalyvauti projektuose, parodose, grupės ir įstaigos veiklose. Tikslas buvo- bendradarbiaujant ir bendraujant su ugdytinių tėveliais, gerinti vaikų ugdymą, kuriant grupės aplinką. Ateityje siūlyčiau plačiau padėti tėvams suvokti vaiką supančios aplinkos svarbą jo ugdymui ir ugdymuisi.
Už mokyklos ribų padėjau rengti neformaliojo ugdymo ekskursiją į žaislų muziejų, teatrą ir prie Katedros eglės. Žaislų muziejaus edukacijos dalyvius įtraukė į neįprastai įdomius istorijos tyrinėjimus, skirtingų amžių gyvensenos rekonstrukcijas. Kelionės tikslas – už mokyklos ribų plėtoti vaikų komunikavimo, pažinimo gebėjimus, tenkinti jų prigimtinius poreikius: norą pažinti, veikti, bendrauti, kurti įgyjant naujos patirties neformalioje aplinkoje. Išvyka vaikus sužavėjo ir suteikė daug naujų įspūdžių. Jos metu ugdytiniai smalsavo, domėjosi lankomais objektais, stengėsi draugiškai elgtis, padėti vieni kitiems.
Taip pat praktikos metu suorganizavome išvyką į Senelių globos namus. Vaikai atliko paruoštą kalėdinį spektaklį, išdalino rankomis darytas dovanėles, bei pabendravo su ten gyvenančiais seneliais ir įstaigos darbuotojais. Ore vyravo kalėdinė dvasia, seneliai atsidėkojo dovanomis, jautėsi pamaloninti ir nuoširdžiai reikalingi. Ši išvyka padėjo ugdyti vaikų pilietiškumo, dorovės ir pagarbą šeimai jausmą. Mano nuožiūra vaikai labai daug laiko praleidžia sėdėdami mokykloje, todėl tokia veikla buvo veiksminga priemonė tenkinti prigimtinį poreikį judėti, skatinti vaikų fizinį, kūrybinį aktyvumą, menų saviraišką. Vaikai pažadėjo sugrįžti per Velykas. Mano manymu ši nuostabi ir begalo šilta atmosfera turėtų būti pavyzdys kitoms ugdymo įstaigoms, bei tapti vaikų ir jų šeimų tradicija. Tai galėtų paskatinti oficialių ir neoficialių organizacijų kūrimąsi bei tolesnę visuomeninę, kultūrinę veiklą, tarpininkauti ir stiprinti jų bendradarbiavimą su vietos savivalda, kaimo ir miesto bendruomenėmis. Mokykla komunikacijos dėka galėtų pasidalinti savo įspūdžiais ir informacija su kitais ir turėtų tęsti ,, gerųjų darbų sąrašą‘‘. Žmogaus egzistencijai aktualu netik materialinės aplinkos, bet ir vidinio pasaulio, dvasinių vertybių sistemos suvokimas. Mano praktikoje ši išvyka buvo viena įsimintiniausių. Ateičiai pasidariau mūsų bendrų veiklų nuotraukas, kurias planuoju nunešti į mokyklą ir mentorei leidus pakabinti ant stendo.
Suorganizavau ir įgyvendinau renginį, kuris buvo skirtas ugdyti moksleivių asmenybės jausmą. Kartu mokėmės pasikliauti savo jausmais įgauti žinių apie galimus pavojus ir įvairias prievartos formas bei supažinome su būdais, kaip išlikti saugiam mokykloje ir už jos ribų. Ugdomojo pokalbio dėka siekiau sukurti saugumo ir pasitikėjimo atmosferą, vykdyti veiksmus, nukreiptus į vaikų delinkventinio elgesio pasireiškimų mokykloje mažinimą. Norėjau išsiaiškinti ar mūsų mokykloje yra naudojamas smurtas. Rinkau tokias temas, kurios yra aktualios būtent dabar mūsų visuomenėje.
Mano manymu, šis renginys galėtų padėti vaikų švietimo ugdymui tiek lavinimo įstaigoje, tiek už jos ribų. Renginio dėka auklėtiniai turiningai praleido laiką, buvo visapusiškai ugdomi, iškeliant socialines vertybes. Mane teigiamai įvertino mentorė, tačiau iš savo pusės turėčiau pridurti, kad temos nors ir buvo aktualios, tačiau nebuvo lengva, nes vaikų amžius buvo 7-11 metų. Jeigu savo praktikoje vėl planuočiau renginį, atidžiau rinkčiausi temas.
Mano praktikos dėka atsirado galimybė susipažinti su pradinio ugdymo institucijos darbo ypatumais, pedagogų veikla ir atsakomybe. Šiuo atveju išmokau tirti į rizikos grupes įtrauktas šeimas, išsiaiškinti jų poreikius, socialines problemas, atrasti priežastys ir kartu bandyti ieškoti pozityvių sprendimo būdų. Puiki proga buvo lavinti komunikabilumo gebėjimus su įstaigos ugdytojais, ugdytiniais, bei socialinės rizikos šeimos atstovais.
Praktikos dėka turėjau galimybę patobulinti bendravimo įgūdžius, taip pat įstatymų svarbą socialiniu atžvilgiu. Į visas veiklas įdėjau daug pastangų, analizavau daug medžiagos savarankiškai. Su vaikais išmokau būti draugais, su mokytojais- geromis kolegomis, su aplinkiniais- išreiškiau jų svarbą savo auklėtinių ugdymo procese. Atrastas žinias norėčiau panaudoti asmeniškai, taip pat ir savo pažystamų rate, paskatinti tėvus aktyviau dalyvauti vaikų formaliajame ir neformaliajame ugdyme. Ši praktika padėjo daug ko išmokti ir manyčiau ateityje jeigu dirbsiu panašų darbą tai atvers galimybes save išreikšti, panaudoti naujas vertingas žinias.
Veslava Kotko
http://leu.lt/lt/sef/sef_naujienos/sef17.01.28.html?utm_source=EasyWeb3&utm_medium=newsletter&utm_campaign=sef_naujienos
