Palikti atsiliepimą Pridėti įstaigą/pedagogą/renginį

Vaikai, atleiskite man..

Vaikai, atleiskite man..

Kaip greitai prabėgo tas laikas, kai visą nedalomą dėmesį skyrėme vienas kitam. Kaip greitai prabėgo tas laikas, kai net mažiausius dalykus jūs norėjote daryti su manimi, kai menkiausius sprendimus priimdavote laukdami mano pritarimo, nes patiems nuspręsti buvo per sunku.
"Tėti, ateik!”. Buvo dažniausiai girdima frazė, kuri, nemeluosiu, kartais varydavo ir iš proto. Pamaitinti, pažaisti, nuvalyti, pakelti, paduoti, aprengti ir nurengti, nuraminti ar apkabinti.. Bet juk tai buvo nuostabiausios veiklos, kurios su šiuo rudeniu vis labiau traukiasi iš mano dienų. Jaučiuosi jog traukiatės ir Jūs. Taip, suprantu, jūs augate ir tampate savarankiški šio gyvenimo vedliai, bet kodėl man taip skaudu? Kodėl taip liūdna, kad verkiu apsikabinęs pagalves ant kurių sapnavote šios nakties sapnus? Kodėl ta tyla namuose skamba kaip baisiausias triukšmas? Ir nieko nereikia atsakyti, viskas buvo aišku nuo pat pirmos dienos kai jūsų akutės išvydo šią žemę, kurioje jau buvo nulemta. Aš jums padėsiui ir galiausiai turėsiu jus paleisti. Bet kodėl taip greitai? Kodėl man niekas nepasakė, kad laikas, nuo to momento kai gimdymo palatoje paėmiau Jus į rankas iki šio ryto suvokimo jog esate tokie dideli, prabėgs lyg viena sekundė? Prabėgs be galimybės į tą sekundę grįšti. O juk taip norėtųsi. Ir rodos daug dalykų daryčiau kitaip, ir rodos labiau stengčiausi, ir rodos taip dažnai neatsakyčiau “negaliu”, “dabar dirbu”, “palaukite”, nes jūs ir laukėte.. Laukėte, o aš vis dažniau neresdavau laiko, nes turėjau svarbesnių užsiėmimų. Dabar laukiu aš. Ir suprantu kaip sunku laukti tų, kuriuos myli, tų, kurių vis rečiau sulauki. Tiesiog pripranti. Ir jūs pripratote, o man tai atrodė kaip džiaugsmas, kad pagaliau vis rečiau jums reikia, kad tėtis ateitų. Atsiprašau, nesupratau.
Atleiskite man už tas akimirkas kai neradau laiko kartu piešti jūsų svajonių, kai neradau laiko išeiti į lauką stebėti debesų, kai neradau jėgų bėgioti ar nuotaikos juoktis, kai neradau laiko, kai neradau kantrybės jus išmokyti paprastų, bet jūsų akimis stebuklingų dalykų, atleiskite, kad neradau laiko išklausyti, paverkti kartu, kad neradau laiko išmyluoti, kad neradau laiko, o kartais tą laiką išmesdavau ten, kur mielai dabar surasčiau ir grąžinčiau jį Mums. Bent tą sekundę, kurioje buvo visas mūsų laikas. Ir suprantu, kad tik prarandant, kad tik tada kai nieko negali pakeisti, tik tada, pradedi suvokti kiek tai buvo brangu. Ir aš neišimtis. Visi mes tokie ir tikriausiai suvokti prieš laiką nesugebame niekas. Mėgausiuosi kiekviena jūsų dovanojama sekunde, nes su kiekviena akimirka, to laiko taupyklėje liks vis mažiau. Kol galiausiai jūs paliksite namus, sukursite naujus. Ir tai dabar mano galvoje skamba kaip pasaulio pabaigos formulė. Bet pabaigos nėra ir jums tai kartoju kiekvieną dieną tam, kad atėjus mano tarnystės pabaigai, Jūs, tai pakartotumėte man. Pabaigos nėra. Yra tik nauja pradžia. Gyvenimas juda, visada kinta, norim to ar ne. Ir taip, tai kartais skaudina, liūdina, bet jis taip pat džiugina, stebina ir svarbiausia dovanoja mums žmones, dėl kurių verta gyventi. Ačiū ir nors žinote, bet pakartosiu. Myliu Jus nuo žemės iki pat mėnulio ir atgal. Nuo pradžios iki pat begalybės.

Jūsų šiek tiek sujautrėjęs tėtis. ❤️

Simonas Urbonas

Kampanija "Tėvystės galima išmokti!" - Išmok būti mama! Išmok būti tėčiu!
Jei Tavo aplinkoje yra tėvų, būsimų tėvų arba žmonių, kurie prisideda prie vaiko auginimo - pasidalink su jais.
Informacijos apie nemokamus ir mokamus tėvystės įgūdžių mokymus ieškokite savo savivaldybėje. Daugiau informacijos: http://svietimogidas.lt/tevyste

Renginiai/mokymai Lietuvoje: tėvystės įgūdžių, sveikatos stiprinimo, sveikos mitybos, nėščiosioms, santykiai poroje, savęs pažinimas, vaikams, paaugliams, šeimai - http://svietimogidas.lt/events.

Nėra komentarų