Apie mirtį kalbėti nepatogu. Todėl daugelis žmonių susiduria su laidotuvių organizavimu visiškai nepasiruošę – nežinodami nei procedūrų, nei kainų, nei savo teisių. Ši tyla sukuria dar daugiau streso ir taip sunkiu momentu.
Ar galima laidotuves organizuoti patiems
Teoriškai – taip. Niekas nedraudžia patiems pasirūpinti viskuo: transportavimu, dokumentais, karsto pirkimu, kapavietės tvarkymu. Praktiškai tai reiškia dešimtis skambučių, vizitų, derinimų per kelias dienas, kai emociškai esate dugne.
Kai kurios šeimos tai daro – dažniausiai mažose bendruomenėse, kur kaimynai ir giminės susiburiama padėti. Miestuose tai retesnė praktika, nes logistika sudėtingesnė ir pagalbos tinklas išsisklaidęs.
Dauguma renkasi profesionalią pagalbą ne dėl to, kad negali patys, o dėl to, kad tuo metu negali. Kai visos laidojimo paslaugos teikiamos vienoje vietoje, jūs sprendžiate tik esminius klausimus – likusį koordinavimą perima specialistai.
Kiek laiko turi praeiti iki laidotuvių
Lietuvoje nėra griežto minimalaus termino. Tradiciškai laidojama trečią dieną po mirties, bet tai paprotys, ne įstatymas.
Jei reikia palaukti giminaičių iš užsienio – galima laidoti vėliau. Jei aplinkybės leidžia ir šeima pageidauja – galima ir greičiau. Kremavimo atveju lankstumo dar daugiau – urną galima laidoti praėjus savaitėms ar net mėnesiams.
Praktinis apribojimas – kūno saugojimas. Be specialių sąlygų jis negali būti laikomas ilgai. Laidojimo namai turi šaldymo patalpas, kurios išsprendžia šią problemą, jei reikia palaukti.
Ką daryti, jei žmogus mirė užsienyje
Situacija sudėtingesnė, bet išsprendžiama. Pirmiausia reikia susisiekti su tos šalies Lietuvos ambasada arba konsuliniu skyriumi. Jie padės su dokumentais ir koordinavimu.
Kūno parvežimas – brangi procedūra. Reikalingas specialus karstas, atitinkantis tarptautinius reikalavimus, dokumentai iš kelių šalių, transportavimas. Kaina gali siekti kelis tūkstančius eurų vien už parvežimą.
Alternatyva – kremavimas užsienyje ir urna parskraidinimas. Tai paprasčiau ir pigiau logistiškai, nors emociškai kai kurioms šeimoms priimtina ne visada.
Ar būtina pirkti karstą iš laidojimo namų
Ne. Karstą galite pirkti kur norite – internetinėse parduotuvėse, pas gamintojus, kitose laidojimo įmonėse. Niekas negali įpareigoti pirkti būtent iš jų.
Praktikoje daugelis vis tiek perka kartu su kitomis paslaugomis – dėl patogumo. Kai organizuojate viską per vieną įmonę, paprasčiau nei koordinuoti pirkimus iš skirtingų vietų.
Karstų kainos – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų. Skirtumas – medžiaga, apdaila, vidaus įranga. Brangesnis karstas nereiškia didesnės pagarbos mirusiajam. Tai asmeninis pasirinkimas ir biudžeto klausimas.
Kapavietė: nuosavybė ar nuoma
Daugelis mano, kad kapavietė perkama. Iš tikrųjų Lietuvoje kapavietės nepriklauso privačiai – jos skiriamos naudotis. Mokama už laidojimo vietą ir priežiūrą, bet žemė lieka valstybės ar savivaldybės.
Kai kapavietė neprižiūrima ilgą laiką – dešimtmečius – ji gali būti panaudota pakartotinai. Tai reta, bet teoriškai įmanoma pagal įstatymą.
Jei šeima turi senų kapų, kuriuose yra vietos – paprastai galima laidoti šalia. Reikia kreiptis į kapinių administraciją su dokumentais, įrodančiais giminystę.
Ar galima atsisakyti šarvojimo
Taip. Šarvojimas – tradicija, ne privalomybė. Kai kurios šeimos renkasi uždaras laidotuves be viešo atsisveikinimo. Kitos – tik artimiausi žmonės, be plačios ceremonijos.
Tai gali būti finansinis sprendimas, asmeninis pageidavimas arba velionio valia. Niekas neturi teisės spręsti, koks atsisveikinimas yra teisingas.
Jei pasirenkate šarvojimą – trukmė jūsų sprendimas. Viena para, dvi paros, kelios valandos – viskas įmanoma ir viskas priimtina.
Gėlės, vainikai, muzika
Tradicinės laidotuvės Lietuvoje neįsivaizduojamos be gėlių ir vainikų. Bet tai irgi tradicija, ne taisyklė.
Vis daugiau šeimų prašo vietoj gėlių aukoti labdarai – organizacijai, kuri buvo svarbi veliniui. Tai būdas nukreipti gedulo išraišką į prasmingą veiksmą.
Muzika – nuo bažnytinių giesmių iki velionio mėgstamų dainų. Civilinėse ceremonijose pasirinkimas platus. Religinėse – pagal bažnyčios tradiciją, nors ir čia galimos variacijos.
Kremavimas: procedūra ir galimybės
Kremavimas trunka kelias valandas. Šeima paprastai nedalyvauja pačiame procese, nors kai kurie krematoriumai siūlo atsisveikinimo ceremonijas prieš.
Pelenai grąžinami urnoje. Urną galima laidoti kape, kolumbariume, specialioje sienelėje. Galima laikyti namuose, nors Lietuvoje tai neįprasta.
Pelenų išbarstymas – galimas tam tikrose vietose. Reikia leidimo, jei tai vieša teritorija. Privačiame sklype – savininko sutikimo.
Kai finansiškai sunku
Ne kiekviena šeima gali sau leisti vidutines laidotuves. Tai normalu ir nėra gėdinga.
Sodros laidojimo pašalpa padengia dalį išlaidų. Savivaldybės turi socialinės paramos programas tiems, kuriems sunku. Kai kuriais atvejais laidojimo namai siūlo išsimokėjimą.
Minimalistinės, bet orios laidotuvės – įmanomos ir už mažesnę sumą. Paprastas karstas, be didelių ceremonijų, su kremacija – tai irgi tinkamas atsisveikinimas.
Ko nežino daugelis
Laidojimo įmonę galima keisti net proceso viduryje. Velionį galima aprengti savo drabužiais – tai net rekomenduojama. Laidotuvių datą ir laiką galima derinti. Galima paprašyti itemizuotos sąskaitos, kur kiekviena paslauga išskirta atskirai.
Kai viskas atrodo per daug
Gedulas ir organizaciniai reikalai vienu metu – per didelis krūvis daugeliui. Normalu prašyti pagalbos, deleguoti, leisti kam nors kitam tvarkyti.
Laidojimo namai mato šimtus šeimų per metus. Jie žino, kaip atrodo stresas ir neviltis. Geri specialistai ne tik organizuoja, bet ir veda per procesą – paaiškindami ir palengvindami.