Apie piktus vaikus ir pavargusius suaugusiuosius

Nors gal labiau apie tai, kas mus išlaisvina ir daro laimingais…

Tinklaraštyje daug vietos užima įvairūs kūrybiniai bandymai, kuriuos mes atliekame namuose, bet turbūt nėra nieko labiau įkvepiančio, nei gamta. Nesu smėlio dėžių mylėtoja ir netgi ypatingai nesižaviu sausakimšais, miestui pritaikytais, parkais… bet niekur ir niekad taip neatsigaunu, kaip įkvėpusi miško ir žolės kvapo.

Anąsyk vidurinėlis susirgęs turėjo patupėti šiek tiek namuose. Jis verkė stovėdamas prie lango, kad negali išeiti į lauką. Ir tai nebuvo kažkoks “ožys”, kažkoks neracionalus, beprasmis užsispyrimas. Ne. Tai buvo visa nurungiantis vidinis žmogaus troškimas. Taip tikrai, nesuvaidintai, organiškai, kaip širdžiai tuksėti, o vėjui pūsti, taip jam – į lauką.

Mane vis dar stipriai stebina kokie vaikai paprasti. Jiems tereikia erdvės įsibėgėjimui. Ir dar tinkamų rūbų (čia jau labiau mano noras). Kartais galvoju, kad mes, suaugusieji, apkrauname vaikus jiems visai nereikalingais dalykais… ir taip juos įspraudžiame į savo pačių norus ar įsivaizdavimus.

Pastarosiomis savaitėmis mane vis pagauna tekstai būtent apie tai, ką dabar rašau. Tikiu, nėra sutapimų. Ko šaukiamės, ko ieškome, tą ir randame. Štai ir viskas. Ieškau sau patvirtinimų apie tykų buvimą paprastai ir gaunu tų patvirtinimų po keletą per dieną. Toks ilgesys užplūsta…

Viename straipsnyje vyras pasakoja, kaip su šeima ir keliais draugais nusprendė paiškylauti savaitę ten, kur miestas toli, nėra elektros, o iki vandens telkinio dar reikia paėjėti. Skamba nepatogiai, bet jis įtikinamai vardina, kaip tai teigiamai atsiliepė jo gyvenimo kokybei ir kokie privalumai yra pakelti minkštąją ir pasijudinti.

Kitame tekste kalbama apie tai, kad vaikai laimingi tuomet, kai jų gyvenimuose nėra nieko per daug. Šis sakinys mane gerokai užkabino, nes tiesa ta, kad per daug vargina ne tik vaikus, bet ir mus, suaugusiuosius. Ir per daug būna ne tik saldainių, animacinių filmukų ir blogų emocijų, bet ir visai iš pažiūros gerų dalykų, pvz. žaislų, būrelių ar pasirinkimų… Per daug vaizdų televizoriuje, per daug niekučių parduotuvėje (ir/ar namie), per daug suplanuoto, t.y. privalomo, užimtumo kasdienoje.

Ką tai reiškia, kai turi per daug? Kad niekam neskiri pakankamai laiko. Ir nieko nevertini. Viskas paviršiumi praeina. Ir dar viskas ima erzinti. Po to stebimės, kad vaikai išsiblaškę, kad nenustygsta vietoje ir yra irzlūs. Supaprastinę aplinką, atsisakę bent dalies daiktų ir daiktelių, padarytume erdvės gilesniam to, kas liko, pažinimui. Atidarę langus ir duris į kiemą/ mišką/ sodą mes išleisime vaikus į tikrą pasaulį.

Kaip atsisakyti viso to spalvingo šlamšto, kaip supaprastinti vaikų (ir savo) gyvenimą, kad jis teiktų džiaugsmo? Ar bandėte kada pravalyti žaislų perteklių ir išrūšiuoti: išmesti, atiduoti, padėti į rūsį, palikti? Šį pavasarį ėmiausi ryžtingai šio reikalo. Žinot, kai pykstu dėl besimėtančių žaislų, atrodo, kad visus išmesčiau ar atiduočiau ir būtų žiauriai gera. O kai ėmiausi iš tiesų šio darbo, supratau, kad gaila visko… Geras, a ne? Gaila… Ne vaikams, o man. Susikaupiau, prisiminiau visus tuos patarimus ir punkčiukus, išrūšiavau. Drąsiai ir greitai. Kaip gera dabar kvėpuoti!

Vaikai kolkas nieko nepasigedo. Turiu jausmą (ir šypsausi), kad ir nepasiges.

Štai su vaikais išvažiuojame į kaimą ir būna, kad vyresnėlis atslenka surūgusia mina, burba panosėje kažką, net reikia gerai pasistengti, kad išgirstum. Pasirodo, neturi ką veikti. Cha! Kaime, kur kokių penkiasdešimt įvairiausių medžių laipiojimui, nesuskaičiuojamai užkaborių pasislėpimui ir dar visokių senų rakandų, kuriuos leidžiame naudoti, kaip į galvą šauna… Nėra ką veikti. Nejaugi? Patraukiu pečiais, kad taip gali būti. Normalu. Ir darau savo darbus. Netrukus jis jau įsitraukęs į tokį žaidimą, kurio nenupirksi už jokius pinigus. Jis naudoja dalykus iš aplinkos ir paverčia juos savo įrankiais, priemonėmis ir žaidimo sąjungininkais. Nuotaika 100 balų! Jaunesnis brolis taip pat įtrauktas į veiksmą ir užsiėmęs mokosi iš vyresniojo. Jie kuria!

Su vaikais: o dar didesnis malonumas – veikti, ką sugalvojai

Ir va, dar vienas tekstas (šis, beje, su nuorodomis į mokslinius tyrimus) apie tai, kaip gamta padeda žmogaus smegenims ir kūnui išlikti sveikais. Žinojote, kad neatsitiktinai mes pabuvę gamtoje tampame atsipalaidavę ir lengviau pakeliame sukrėtimus ir įtampą? Žmogus taip surėdytas, kad, būdamas gamtos dalimi, negali būti sveikas ir laimingas be jos.

Skaitau tuos tekstus, persvarstau informaciją, užmetu akį į tyrimus ir galvoju, kad tai, kas įdėta į žmogų, vienaip ar kitaip prasiveržia. O kaip nuostabu, kai vaikuose to veržimosi į gamtą nenuslopiname. Kai skatiname juos lakstyti, lipti per tvoras ir uogauti, grybauti, makaloti smėlio pyragus ir šiaip… būti lauke. Nukeliauti  kilometrą, du, tris yra ne tik pramoga, bet ir tikro gyvenimo mokykla. Galvoju, šiemet reikės bent vieno tokio pakeliavimo ir mums. Kad patirtume tikrą nuovargį, o ne tą, kur nuo ekranų ir daiktų pertekliaus. Rašausi šį planą į užrašinę, o Jums linkiu šviesių minčių.

Lekiam į kiemą!