Dažna tėvų reakcija į vaiko liūdesį – pyktis ir susierzinimas. Standartinė situacija: grįžai iš darbo pavargęs. Norisi tylos, ramybės.. Kai gyveni ne vienas, tokie norai ne taip dažnai išsipildo: grįžta irgi pavargę vaikai, prisipildę per dieną sukauptų emocijų ir vos įžengę pro duris jomis apipila tėvus. Tuomet dažnai išsprūsta „Nu kiek tu gali zirsti..”, „Nustok skųstis, ne tau vienam sunku!” ir kitos panašios frazės, kurios šaukte šaukia – atstok nuo manęs, duok man ramybę.
Kas įvyko? Vaikas dienos bėgyje susidūrė su įvairiais sunkumais: kai kurie nuliūdino, kai kurie išgąsdino, kiti įskaudino ir visa tai reikia kažkur padėti. Kur dedame tai, kas širdžiai jautru – ten kur saugu. Jeigu viskas gerai, saugiausia vieta vaikui yra jo tėvai. Esant nuolatiniam atstūmimui (ne kartais pasitaikančiam, kas yra absoliučiai žmogiška), pradedama ieškoti kitų vietų. Vaiko pasitikėjimas ir autoritetas iškeliauja kitur. Kur nukeliauja mums – tėvams ne visada patinka. Auganti kitų žmonių, kurie išklauso vaiką, įtaka gali būti pavojinga, nes tų kitų žmonių prioritetas nebūtinai bus mūsų vaikų gerovė arba propaguojamos vertybės gali labai prasilenkti su tomis, kuriomis norėtume matyti mūsų atžalas besivadovaujant. Tokiu atveju jau išsprūsta „kodėl tu kažkokio Tomo klausai labiau negu manęs, savo tėvo/mamos?”. Buvo metas, kai labiau klausė mūsų, tačiau mes tada nepajėgėme išklausyti ir patarti.
Bet ką daryti, kai pats nesi išmokytas klausytis ir tiesiog neturi tam jėgų po viso to, ką pats per dieną patyriai, kai pats norėtum kažkam išsilieti, o čia reikia dar kitų problemų klausytis. Regis sprogsi, nes tiesiog nebeturi tam vidinių resursų.
- Palaikykite ryšius su žmonėmis, kuriems jūs galėtumėte išsilieti. Paprastai apie visas problemas negalima kalbėti su vienu žmogumi – vienus sunkumus išsipasakojame savo gyvenimo draugui/ei, vyrui ar žmonai, kitus draugams, kažkuriuos bendradarbiams ir panašiai. Tikrai nebūtina viso savo problemų bagažo suversti vienam žmogui. Atitinkamai būkite pasirengę vėliau išklausyti šių žmonių bėdas. Taip pat vertinga rasti veiklą, kuri padeda atsipalaiduoti ir išsikrauti: bėgiojimas, meditavimas, šokiai, dainavimas, piešimas, plaukimas, maisto gamyba, siuvinėjimas ir t.t.
- Labai tvirtai ir giliai įsisąmoninkite patį svarbiausią tėvai-vaikai santykio aspektą: jūs esi suaugęs, taigi stipresnis, atsakingas ne tik už save, bet ir už savo vaiką. Jūsų pareiga būti tvirtam, išklausyti patarti, o savo bėdas jau nukreipti kitur – kitam tokiam pat stipriam arba dar stipresniam – ne vaikui!
- Susitarkite dėl to, kada kalbėtis. Kiekvienam žmogui grįžus iš darbo reikia bent 15-20 min atokvėpio. Kuomet vaikas yra mažas, tai padaryti sudėtingiau, nes jis nori viską išlieti iš karto, bet jau mažame amžiuje sveika pradėti vaiką pratinti palaukti. Kalbant su mažiuku, būtina atsitūpti iki jo akių lygio, geriausia prisiliesti (uždėjus ranką ant peties ar paėmus už rankos) ir pasakyti „labai noriu viską sužinoti, bet dabar turiu pabaigti … (gaminti vakarienę, kalbėti su močiute, praustis, skaityti svarbų straipsnį, ... – įrašykite patys). Pabaigus iš karto pasikalbėsime”. Tokiu būdu, grįžus iš darbo prieš pradedant klausyti vaiko, turite laiko padaryti tai, kas padėtų jums patiems nurimti (nueiti po dušu, 15 minučių ramiai pagulėti, t.t.) ir pasirengti ramiai, kantriai ir jautriai išklausyti savo mažojo žmogučio. Su vyresniais daug paprasčiau, galite aiškiai sutarti „Man labai svarbūs tavo išgyvenimai, bet duok man 20 minučių atsijungti nuo savo darbų, kad galėčiau tinkamai tavęs išklausyti”.
- Mokykitės klausytis. Iš pradžių gali būti sunku, kai galvoje sukasi ataskaita, kurią reikia padaryti darbe ar klausimas „ką pagaminti vakarienei?“, tačiau tą akimirką, kai vaikas lieja širdį, reikia sąmoningai nuspręsti klausytis jo, o ne savo vidinio monologo. Kai tai padaroma, galima daug giliau pažinti vaiką ir tai, ką jis pasakoja, pasidaro be galo įdomu. Sužinome ir atrandame daugybę įdomių įžvalgų, samprotavimų ir kitų dalykų, kurių anksčiau nepastebėjome.
- Priimkite vaiko jausmus. Taigi, kodėl dažniausia tėvų reakcija į vaiko liūdesį yra pyktis bei susierzinimas, kurį lydi tokios frazės „taigi čia nėra ko liūdėti, ko dabar žliumbi”, „nesuk man galvos dėl tokių smulkmenų, kad man tavo problemos..”, „gyvenimas sunkus, susitaikyk su tuo” ir t.t. Šitas pyktis atsiranda dėl to, kad mums sunku matyti savo vaikus nelaimingus, mums norisi, kad jie visada šypsotųsi ir džiaugtųsi. Tada jie yra patogūs ir priimtini Tačiau tai neįmanoma – vaikai tokie pat žmonės, patiriantys ne tik džiaugsmą, bet ir liūdesį, nusivylimą, pyktį. Ir jie turi tokią pat teisę, kaip ir mes, šiuos jausmus jausti. Pyktis dar labiau padidėja kuomet mes susiduriame su situacijomis, kurioms neturime sprendimų, nežinome kaip jas išspręsti. Apėmęs bejėgiškumo jausmas sustiprina pyktį. Tačiau vaikui visai nereikia, kad jūs išspręstumėte visas jo problemas. Vaikui paprasčiausiai reikia, kad jį išklausytumėte ir paremtumėte, apkabintumėte. Prisiminkite save, kaip palengvėja kai kažkas tiesiog išklauso – be moralų, pamokymų ar smerkimo, leidžia išlieti susikaupusius skaudulius – tiesiog išklauso. To reikia ir vaikui – išsikalbėti. Įgarsinus problemas, atsakymai dažnai ateina savaime.
Pradžia visuomet sunkiausia ir visiškai normalu suklupti ir net ne vieną kartą. Pirma pagauname save elgiantis, reaguojant, kalbant taip, kaip esame pratę, tačiau jau susimąstant, kad įvykiai vystosi ne taip kaip turėtų. Vėliau pradedame mėginti naujus būdus, kol po truputį susiformuoja įgūdis, kurio dėka tai daryti tampa vis lengviau ir lengviau. Kurti artimą ryšį su vaikais ne visada lengva, tačiau tikrai verta.
Nuotrauka iš http://crownspace.vn/
Gintarė Drobelienė
https://tevystesinformacijoscentras.wordpress.com/blog/
Renginiai/mokymai: tėvystės įgūdžių, sveikatos stiprinimo, sveikos mitybos, nėščiosioms, santykiai poroje, savęs pažinimas, vaikams, paaugliams, šeimai http://svietimogidas.lt/events.
Atsiliepimai apie mokyklas: http://svietimogidas.lt/schools
Atsiliepimai apie vaikų darželius: http://svietimogidas.lt/kindergartens
Atsiliepimai apie pedagogus: http://svietimogidas.lt/teachers
