Auklėdami vaikus tėvai kasdien susiduria su įvairiais iššūkiais ir bando juos spręsti taikydami pačių įvaldytus ir, kaip jiems atrodo, toje situacijoje tinkamus auklėjimo metodus. Gydytojos psichiatrės-psichoterapeutės G. Špėlytės teigimu, auklėjimo stilių sudaro du svarbūs auklėjimo elementai – tėvų jautrumas ir reiklumas. Nė vienas šių elementų nėra mažiau svarbus, tik jų funkcijos skirtingos: jautrumas atsakingas už vaiko savireguliaciją, nes duoda erdvės pačiam atsakyti už savo elgesį tuo pačiu suprantant vaiko, kaip neseniai pradėjusio mokytis gyvenimo dėsnių, ribotumą, o reiklumas padeda po truputį įvesdinti vaiką į suaugusiųjų pasaulį keliant adekvačius, pagal mažylio jėgas, reikalavimus. Priklausomai nuo šių dviejų auklėjimo elementų pusiausvyros amerikiečių vystymosi psichologė D. B. Baumrind nustatė keturis auklėjimo stilius – demokratinį, autoritarinį, liberalų ir apleidžiantį. Kiekvienas jų pasitelkia skirtingus auklėjimo metodus, dėl kurių formuojasi savų pliusų ir minusų turintis vaiko charakteris.
Demokratinis, arba autoritetinis auklėjimo stilius: bendradarbiavimas ir ribų nustatymas
Šis auklėjimo stilius puikiai suderina jautrumo ir reiklumo komponentus – vaikui nustatomos ribos ir reikalaujama brandos, kad jos būtų suprastos ir jų laikomasi. Kitaip tariant, tėvai savo pavyzdžiu moko būti vaikus nepriklausomus, bet jokiu būdu nepalieka jų vienų susigaudyti šiame pasaulyje – visuomet jaučiamas švelnus, kryptingas tėvų lydėjimas, pasireiškiantis taisyklių paisymu ir atvirais pokalbiais su vaiku. Bendravimas, vaiko nuomonės klausimas padeda jam bręsti ir socialiai vystytis, nes atžala įtraukiama į šeimos sprendimų priėmimą ir mokoma atsakingai žiūrėti į savo elgesį bei pasirinkimus. Bausmės taikomos retai, ir vaikas pats žino, kodėl yra baudžiamas – tokios tiesiog yra natūralios jo elgesio pasekmės, kurios aptariamos ribų nustatymo metu ir išaiškinamos po baustino elgesio. Tvirtinama nuostata, kad bausmė veikiau padeda vaikui priprasti prie realaus pasaulio taisyklių, kur kiekvienas veiksmas lydimas pasekmės, ir bausdamas tėvas ugdo vaiko sąmoningumą, padeda jam adaptuotis visuomenėje, koreguoja asocialias jo elgesio apraiškas, o ne tiesiog išlieja dėl netinkamo vaiko elgesio kylantį pyktį. Demokratiškai auklėdami vaikus tėvai dažnai juos giria. Taip išmintingai su atžalomis tvarkytis geba gerus tėvystės įgūdžius lavinantys, patys daugiau ar mažiau demokratiškose šeimose užaugę tėvai. Vaikai, patyrę tokį auklėjimo stilių, užauga sąmoningesni, labiau nepriklausomi ir savimi pasitikintys.
Autoritarinis auklėjimo stilius: savų ribų primetimas
Šiuo atveju tėvai kelia daugiau reikalavimų nei stengiasi jautriai pažiūrėti į vaiko situaciją ir asocijuotis su juo. Vaikui nesąmoningai liepiama elgtis taip, tarsi jis būtų jau suaugęs – nustatomos elgesio ribos nepaaiškinant jų naudos ir griežtai reaguojama į jų nesilaikymą. Mušimas ir pakeltas tonas neretai pasitelkiami į pagalbą. Tėvai, praktikuojantys autoritarinį auklėjimo metodą teisinasi sakydami, kad pratindami prie griežtų taisyklių namie išaugins labiau gyvenimo keliamam stresui atsparų vaiką. Diskusijų vengimas ir šalto, nutolusio santykio su vaiku formavimas dažnai lemia, kad iš tokio mažylio išauga paklusti pratęs suaugusysis kartu turintis autoritetų baimę, linkęs dėl visko save kaltinti, mat tokio auklėjimo tipo šeimose pasitaiko bausmių ir „profilaktiškai“. Dažniausiai autoritariškai savo vaikus auklėja tėvai, kuriems trūksta tėvystės įgūdžių, autoritarinį auklėjimą patyrę savo vaikystėje, nežinantys būdų, kaip susidoroti su nauju gyvenimo etapu kylančiais iššūkiais. Savų taisyklių primetimas leidžia tėvams atsitraukti nuo sunkios tėvystės naštos vietoj nuolat gyvo ir kintančio santykio su vaiku kūrimo. Autoritariški tėvai tikisi, kad nubrėžę aiškias ribas atlieka savo darbą ir toliau gali ilsėtis, o kilus problemai gali lengvai kaltinti vaiką dėl nesėkmės – juk jam buvo parodytas teisingas elgesys, kodėl šis pasirinkęs kitokį? Paprastai tokiose šeimose užaugę vaikai būna dar ir mažiau socialiai aktyvūs, nes tiesiog nėra įpratę savarankiškai ir kritiškai mąstyti.
Liberalus, arba leidžiantis auklėjimo stilius: aiškių ribų nebuvimas
Liberaliai auklėdami vaiką tėvai jautriai reaguoja į vaiko poreikius ir norus, bet nenustato jokių elgesio normų. Tėvai deda daug pastangų norėdami duoti vaikui visa, kas geriausia pamiršdami formuoti atsakingą už save vaiko asmenybę. Tokie tėvai, vėlgi greičiausiai dėl tėvystės įgūdžių stokos, kuria daugiau draugišką santykį su vaiku, o ne vaiko ir tėvų. Nustatomi žemi reikalavimai, tėvai bando už vaikus viską padaryti patys. Kita medalio pusė ta, kad mažai kišamasi į vaikų sprendimus, retai kada patariama, leidžiama vaikui nespręsti pačiam. Atrodytų, kad toks auklėjimo modelis formuoja vaiko savarankiškumą, bet išties yra atvirkščiai – vaikas jaučiasi nesaugus, nes pasąmoningai iš tėvų gauna žinutę, kad netgi jie geriau už vaiką nesiorientuoja gyvenime. Liberalų auklėjimo stilių nesąmoningai renkasi tėvai, patys dažnai užaugę autoritarinėse šeimose – jie mano, kad aprūpindami vaiką viskuo, ko jiems patiems labai trūko vaikystėje – laisve ir materialiomis gėrybėmsi – išaugins laimingą vaiką. Išties jie daro meškos paslaugą: niekuomet pasėkmių už savo elgesį nesulaukę vaikai auga impulsyvūs, neatsakingi, jiems sunku nustatyti gerio ir blogio ribas, todėl daug dažniau įsitraukia į nusikaltimus, narkotikus, tampa stipresnių už juos žmonių aukos.
Apleidžiantis auklėjimo stilius: neįsitraukimas į auklėjimą
Apleidžiantys tėvai nerodo vaikui nei jautrumo, nei reiklumo. Tėvai ne tik kad nenustato aiškių elgesio ribų, bet tiesiog neįsitraukia į vaiko gyvenimą, neužmezga su juo asmeniško ryšio. Tokie tėvai nereaguoja į vaiko emocinius poreikius, bet dažniausiai aprūpina būtiniausiomis materialiomis gįrybėmis. Tokio tipo dažniausiai būna asocialūs arba skurdžioje emocinėje aplinkoje – vaikų namuose, karo zonoje užaugę tėvai. Vaikai, turintys apleidžiančius tėvus, yra įsitikinę, jog kiti tėvų gyvenimo aspektai už juos svarbesni. Nejausdami iš tėvų jokios emocinės paramos greitai išmoksta patys savimi pasirūpinti, bet šis įgūdis dažniausiai apima tik materialius vaiko poreikius. Užaugę tokie vaikai taip pat linkę į alkoholizmą ar narkotikus, nes taip ir neišmoksta suprasti, reikšti ir tvarkyti savo emocijų. Išsiilgę emocinio artumo, nemokėdami tinkamai integruotis visuomenėje užaugę ima ieškoti paramos ir meilės jiems žinomais, bet ne visada moraliais ar net legaliais būdais. Taip pat gali pasitaikyti ir toks variantas, kad vaikai, augdami su apleidžiančiais tėvais, išmoksta, kad vienintelis būdas sulaukti į save reakcijos – išvesti tėvus iš kantrybės. Taip susiformuoja polinkis į ekscentrišką, įžūlų, kartais net kriminalinį elgesį.
Kad ir kokį auklėjimo stilių atpažinote vyraujantį savo šeimoje, nereikia pamiršti, kad retai kada vyrauja kuris vienas. Dažniausiai būna taip, kad vienas tėvas daugiau remiasi vienu, o kitas kitu, ir abu bręsta tėvystėje mokydamiesi vienas iš kito. Taip pat labai svarbu prisiminti, kad tėvystė – tai nuolatinis mokymasis, todėl niekada nevėlu keistis ir imti praktikuoti naujus auklėjimo metodus.
Straipsnį paruošė Lina Čėsnaitė
