Kažkaip susiklostė, kad daug ką suprantu gyvenime, kai atsiduriu arčiau maisto.
Vakar gaminome su dukra švilpikus.
Cukraus neliesk – išbarstysi. Na, gerai, bala nematė – įberk šaukštelį. Na, va – išbėrei… Kiaušinius pati įmušiu (mintyse – numesi ant grindų, lukštų pribarstysi į tešlą). Štai – miltus gali suberti. Tik neišbarstyk ant grindų… Na štai – išbėrei! (kas per kreivarankė?) Prie tešlos geriau nelįs, išsiterliosi. Ne taip pjaustai tešlą, neteisingai. Reikia pjauti štai tokiu atstumu, o tu ką pridarei?
Ir taip – vos ne visur. Kai ko nesakau, tačiau turiu galvoje. Ir vos susilaikau, kad nepasakyčiau.
Maždaug tą patį man visa tai sakydavo vaikystėje. Reakcijos pačios savaime iššauna, netgi situacijose, kurių anksčiau nepasitaikydavo.
Ar aš tikrai manau, kad dukrelė kreivarankė? Žinoma, kad ne. Netgi priešingai. Viskas jai gerai ir su rankomis ir su galva. Ar tikrai laikau ją nemokša, kuri tik ir taikosi kažką sugadinti ir pakenkti? Žinoma, kad ne. Mergaitė iš visos širdies stengiasi padėti, ji nori daryti taip, kaip aš darau. Nori išmokti.
Ir aš pati labai noriu jai padėti, pamokyti, išmokyti.
Tačiau nervai neišlaiko, ir neišlaiko jie tose vietose, kur man pačiai kitados buvo labai skaudu. Nes aš kitaip nemoku. Su manimi elgėsi lygiai taip pat. Ir netgi visi tie „užaugsi, paskui dar suspėsi ir skalbti, ir indus plauti, ir valgį gaminti, o kol kas pailsėk“ – mano atveju reiškė štai ką: „Tu nesusidorosi, viską sugadinsi, tau nieko negalima patikėti, esi kreivarankė, geriau pasitrauk, aš pati viską padarysiu“. Viskas tiksliai kartojai.
Neleisti vaikams nieko daryti, žeminti juos – štai pats geriausias būdas visiems laikams atmušti norą apskritai kuo nors užsiimti.
Dabar, prieš pradėdama kokį nors darbą, ypač kažką naujo, aš susiduriu su sunkiai suprantamu nerimu, vos ne panika. Aš nepradedu, jeigu nesu tikra, kad galėsiu tai padaryti. Man sunku pradėti kažką naujo. Jau geriau visai nieko nedarysiu. Pasirenku nieko nedarymą, kad vėl nesusidurčiau su tuo, kad esu kreivarankė (tik dabar šis frazė skamba jau mano pačios galvoje).
Aš bandau patikėti dukrai kai kuriuos darbus. Iš pradžių grieždama dantimis ir vos prisiversdama nedaryti pastabų ir neišvyti iš kambario, kai nesigauna.
Suprantu, kad suteikdama šansą jai susidoroti, suteikiu šansą ir sau pačiai.
Suteikdama jai teisę klysti, suteikiu ją ir sau.
Neatstumdama jos ir neišvydama, kai nesigavo, aš susitaikau ir savimi pačia – tikrai ne tobulybe.
Padėdama susidoroti jai, aš padedu susidoroti ir sau.
Šita maža mergaitė gydo kitą mažą mergaitę mano viduje.
http://econet.ua/articles/149685-ne-lez-ne-trogay-otvali
http://seimairnamai.eu/kur-lendi-neliesk-atsikabink/
