//Tėti…
Tu – mano saulė, mano vandenynas ir mano dangus… Tu – mano stiprybė, mano tikėjimas ir mano tikrumas… Tu – mano laimė, mano džiaugsmas ir mano ramybė. Tu – mano meilė.
Žinau, kad Tu manęs, savo mažos mergaitės, niekada nenuvilsi, niekada nesusilpninsi ir niekada nenustumsi. Žinau, kad visada būsiu Tau svarbi tiek, kiek neaprėpsiu savo širdimi ir savo rankomis, kad ir kokia didelė užaugčiau.
Sakai, per daug atsakomybės prašo iš Tavęs mano žodžiai? Taip!!!! Ir kitaip būti negali! Tu esi atsakingas už mane labiau nei gali įsivaizduoti, nei gali pamatyti ar suprasti!
Noriu, kad žinotum ir visada prisimintum, jog Tavo žodžio, žvilgsnio, jausmo galia man yra neaprėpiama. Ji arba visą mano pasaulį griaunanti, arba statanti meilės ir mano stiprybės dangoraižius, kurie niekam nepajudinami ir amžini. Todėl prašau, žinok tai, priimk tai, atmink tai. Ir būk mano gyvenime tik statančia ir Mane kuriančia jėga.
Tu – mano augimas, mano sielos maistas ir mano proto vanduo. Tikiu Tavim ir tas tikėjimas mane supa lyg ant sūpuoklių. Tik tos sūpuoklės niekad nenusileidžia žemyn – tik aukštyn, tik į dangų, tik į priekį.
Ir taip per gyvenimą, per dienas, per amžius, per mūsų sielų tūkstantmečius!
Nuo anksčiau.
Nuo šiol.
Ir nuo visados. Ir iki visada.
Iki tol, kol grąžinsime vienas kitam raktus nuo mūsų širdžių, kuriais apsikeitėme tada, kai pirmą kartą susitikome. Kai pirmą kartą pažvelgei į mane.
Tikiu ir meldžiuosi, kad tie raktai niekada nebūtų apkeisti atgal. Ir Tu jau dabar žinai, kodėl…
Tavo D.//
07/13
