Vieną kartą… Seniai labai seniai, buvo sala, kurioje gyveno visų žmonių jausmai ir vertybės: džiaugsmas, liūdesys, pažinimas ir visi kiti jausmai. Kartu su jais gyveno ir meilė.
Vieną gražią dieną jausmai sužinojo, kad ši sala netrukus nuskęs.
Taigi visi susėdo į savo laivus ir apleido salą. Tiktai meilė laukė iki paskutinės minutės. Kai sala jau pradėjo skęsti, meilė ėmė šauktis pagalbos.
Prabangiu laivu pro šalį plaukė turtingumas ir meilė jo paklausė:
“Turtingume, ar negalėtum manęs pasiimt su savimi?”
“Negaliu, savo laive turiu daug aukso ir sidabro, čia tau vietos nėra!”
Tada meilė ėmė prašyti išdidumo, kuris savo įspūdingu laivu plaukė pro šalį:
“Išdidume, ar negalėtum manęs paimti su savimi?”
“Meile, negaliu tavęs paimti,- atsakė išdidumas,- čia viskas taip tobula. Bijau, kad sugadinsi mano laivą.
Dabar meilė kreipėsi į liūdesį, kuris kaip tik vienas pro šali ėjo:
“Liūdesy, prašau tavęs, paimk mane su savimi”
“O, meile, – atsakė liūdesys,- man taip liūdna, kad turiu likti vienas.”
Pro salą keliavo ir džiaugsmas, bet jis buvo toks patenkintas, kad net negirdėjo, kai meilė jį šaukė.
Staiga pasigirdo balsas:
“Ateik, meile, aš paimsiu tave su savimi,- meilę užkalbino kažkoks senelis. Meilė buvo tokia dėkinga ir laiminga, kad pamiršo paklausti senelio vardo.
Kai jie pasiekė žemę, senelis nukeliavo tolyn. Meilė suprato kokia dėkinga jam turi buti ir todėl paklausė pažinimo:
“Pažinime, gal galėtum pasakyti, kas man padėjo?”
“Tai buvo laikas , – atsake pažinimas.”
“Laikas?- nustebo meilė,- kodėl jis man padėjo?”
Pažinimas išmintingai pasakė:
“Nes tiktai laikas supranta, kokia svarbi gyvenime yra meilė.”
http://mintys.lt/meile/jausmu-sala
