Neimk, nebėk, neskubėk, nelipk, nežaisk su maistu… Sustok, duok rankytę, sukramtyk, išsižiok… Kiek daug drausminimų ir paliepimų iš tėvų girdi mūsų mažieji per dieną ! Pastebėkit save visos dienos metu ir tikrai nustebsit – atrodys, kad mūsų mažyliai – tarsi kareivėliai mažųjų armijoje, kurie vis gauna naujų komandų. Kad ir su pačiais geriausiais ketinimais ir didžiausia meile, bet visgi tai komandavimas, nurodymas ar paliepimas. Nors ir meilingas, bet vis tiek paliepimas. Pagalvojusi, kiek ilgai pati apsikęsčiau su tokiu kasdieniniu komandavimu – turbūt tikrai neilgai. O kartais stebimės, kodėl tie mažieji pyksta. “rodo ožiukus” ar nenori mūsų girdėti.
Mano sūnui tikrai labai sunkiai suprantamas griežtas komandavimas, be jokio paaiškinimo sakomas žodis „ne“ arba paliepimas kažką padaryti. Nežinau, ar tai vyriško charakterio bruožas, paveldėtas „kieto būdo“ genas ar žvaiždžių sudėliotas Liūto ženklo pasireiškimas, bet paliepimai ir griežti nurodymai jo neveikia.
Pradėjusi domėtis vaikų auklėjimu, bendravimu su jais ir bandymo suvokti pasaulį mažų vaikų akimis, vienų mokymų metu išgirdau pačią paprasčiausią ir kartu pačią protingiausią frazę apie mažylius: „supraskite, jie maži. Jie nėra kvaili, jie tiesiog maži“.
Nuo pat mažumės su sūnumi stengiuosi bendrauti, taikydama prieraišumo, atliepimo į sūnaus poreikius ir meilingo reguliavimo principus. Vis labiau pasireiškiant mažylio gebėjimui ne tik verkimu parodyti savo nuotaikas, parodyti, kas jį erzina, kas jį liūdina, supratau, kad tik bendravimas kaip „lygus su lygiu“ yra veiksmingas. Tai praktikuoja ir mūsų tėtis – kad ir kaip norėtų tarti griežtesnį žodį, visgi su mažuoju bendrauja kaip su lygiai tokį patį reikšmingą žodį turinčiu šeimos nariu. Kartais sūnui ko nors užsispyrus ar rimtai užsigeidus, pakanka jį švelniai paimti ant rankų arba atsitūpti šalia stovinčio pikto mažojo ir labai ramiai, be jokio pakelto tono, paaiškinti, kodė toks elgesys yra galimas ar negalimas, leidžiamas ar neleidžiamas, gali būti pavojingas ir panašiai. Ir jis be jokių pykčių supranta, paklaustas „ar gerai“ linkteli galvą ir toliau lyg niekur nieko bėga žaisti. Visiškai kitoks scenarijus būtų, jeigu jam būtų griežtai pasakoma elgtis vienaip ar kitaip – tada pasireikštų Liūto charakteris.
Galima sakyti, kad bendravimas su sūnumi beveik visada vyksta taikant „3P“ metodiką, t. y. paaiškinimų, pasitarimų ir pasirinkimų metodiką. kaip ji pasireiškia ir kas sudaro jos esmę:
– Kalbėjimas: mūsų namuose beveik niekada nebūna tylu, visada kas nors kalba. Tiesiog nuo pat pirmųjų dienų bendravimas su mažuoju tapo įprastu ir savaime suprantamu dalyku. Mažyliui yra nuolat pasakojama, nuolat aiškinama ir stengiamasi, kad jis mus išgirstų. Kalbama ir pasakojama apie tai, ką veikiame, ką rengiamės, ką valgysime, kur einame , ką matome ir t.t. Mažasis išmoko reaguoti į bendravimą ir jau dabar stengiasi atsakyti tuo pačiu savo dar kiek užkoduota kalba.
– „Suprask mane“: sūnui labai dažnai pasakoju, kodėl mama atlieka vieną ar kitą veiksmą, kaip mama jaučiasi, kodėl mama liūdna ar kodėl mama džiaugiasi. Jis reaguoja į mano emocijas – atsako tokiom pačiom veido grimasom, mamai įsidūrus ar įsipjovus prieina ir apkabina ar paglosto. Noriu, kad per bendravimą sūnus išmoktų suprasti ir pajausti kitus žmones.
– „Suprasiu tave“: maži vaikučiai, kurie dar nekalba visiems suaugusiems suprantama kalba, kuo puikiausiai moka išreikšti savo džiaugsmą ar pyktį, laimę ar nusivylimą. Visada stengiamės sūnui aiškinti, kaip yra svarbu tinkamai parodyti, būtent kas jam nepatinka, ko jis norėtų ar kaip jis jaučiasi. Sūnui stovint prie aukšto valgomojo stalo ir piktai cypiant, visada prašau parodyti, ko jis nori, kartu stengiamės išsiaiškinti ir „nustatyti“ tą daiktą, kurį jis norėtų paliesti, paragauti, apžiūrėti ar paimti. Atlikus didelę „apklausą“, tiesa visada išaiškėja, o jau po keleto kartų puikiai suprantame, kokio turinio informaciją mažytis mums siunčia.
– „Paaiškink man“: visada, kad ir kuo užsiimtume su mažuoju, jam yra paaiškinama to veiksmo priežastis. Kodėl būtent tuo metu, kai įdomiausia žaisti, reikia eiti valgyti, kodėl tuo metu, kai taip smagu lakstyti basam, reikia apsirengti, ir kodėl tuo metu, kai įdomiausia su tėčiu dūkti po namus, reikia eiti prasustis ir ruoštis į lovą. Sutinku, kad kartais tikrai pritrūkstame kantrybės aiškinti ir pasakoti kiekvieną veiksmą ir žingsnį, ir tikrai paprasčiau būtų pasakyti tiesiog „ne“. Bet tai niekada neveikia! Arba veikia pasireiškiant dideliam pasipriešinimui ir protestui prieš tą, ką mama nori padaryti neįspėjusi ir nepaaiškinusi (ypač jeigu tai susiję su drabužio apsivilkimu per galvą:)).
– „Pasitarkime“: pripažinkime, kad net ir tais atvejais, kai mums nėra svarbus sprendimas ar galutinis rezultatas, jaučiamės labai pamaloninti, kai su mumis yra pasitariama. Mano sūnui taip pat labai patinka, kai su juo tariamasi dėl jo aplinkos dalykų ir jo klausiama „ar gerai?“ Gudrauju, bet dažniausiai gaunu pritarimą, o mažasis gauna galimybę jaustis svarbiu sprendimų priėmimeJ
– „Pasirink“: tikrai, kam gi įdomu „rinktis“ iš vienos varianto? Tai jau ne demokratija, o kitokia valdymo forma:) Mažieji tą puikiai supranta ir labai greitai mus perpranta. Leiskim jiems pasirinkti – pasirinkimo variantus išrinkime mes, bet pasirinkti leiskime jiems. Jie žinos, kad pasirinko ir apsisprendė patys ir bus laimingi, o mama bus laiminga pasiūliusi visus tokio pat gerumo variantus. Tarkim, prašymas valgyti salotą gali būti sutiktas visiškai skirtingai, nei pasiūlymas pasirinkti, valgyti agurką, salotą ar morką:)
Tai tokia viena iš mūsų namų bendravimo metodikų:) Ji kol kas veikia:)
Turėkime kantrybės ir bendraukime su mažaisiais, išmokykime juos pažinti pasaulį, išmokti daugybės įdomių dalykų, o svarbiausia – kalbėkimės su jais visiems suprantama meilės kalba!
Foto: Kristina Sereikaitė Photography
https://vilkesnamai.com/2016/04/12/neimk-nebek-neskubek/
